Pasaka „Saulės ir Mėnulio ginčas“

Klausykitės pasakos įrašo garso albumo „Kodėl saulė naktį miega?" (skaito Veronika Povilionienė)

Seniai, seniai, neatmenamais laikais, kada dar žmonių nebuvo pasaulyje, viename gražiame namelyje gyveno Mėnuo ir Saulė. Begyvendami jie taip vienas kitą pamilo, jog ėmė ir susituokė. O gražiai mylėdamiesi ir dukters susilaukė. Dukteriai davė Žemės vardą. Daug, daug metų Mėnuo su Saule gražiai pragyveno. Bet vieną dieną ėmė ir susipyko.

– Jeigu tu tokia karštuolė – aš tave pamesiu! – sako Mėnuo Saulei.

– O jeigu tu ir toliau būsi toks šaltas, tai aš su tavimi negyvensiu! – atsakė saulė.  

– Gerai, skirkimės, bet duktė liks pas mane.

– Ne! Dukters aš tau nepaliksiu. Tu nori, kad ji prie tavęs gyvendama sušaltų,– ėmė pykti Saulė.

Kreipėsi jie į Perkūną ir prašo išspręsti jų ginčą. Šis, išklausęs Mėnesį ir Saulę, tarė griausmingu balsu:

– Tegul bus taip: Saulė dieną saugos savo dukterį Žemę, o Mėnuo – naktį.

Taip jie net iki šiol ir vykdo Perkūno valią. Nuo ryto iki vakaro Saulė žiūri į savo dukterį Žemę, o nuo vakaro iki ryto – Mėnuo ją globoja. O kai Mėnuo neturi laiko, tada Žemei šviečia jos seserys Žvaigždės.