Petro Zalansko (1900-1980) pateikta tautosaka

Parašysiu, kaip Užgavėnes pralaidžiam.
Užgavėtų vutarnykų reikia valgyti mėsa septyni kartai per dieną. Dėl to, kad reikės gavėti septynias nedėlias prieš Velykas. Nu ir taip daro. Vutarnykų verda priverda mėsos didžiausius puodus. O tiej kopūstai būna kaip kokia smutnia, vienuose riebaluose išsitušinį, bridku ir valgyti. Nieko nepadarysi, taip jau reikia – pirmas valgis pusryčių kopūstai ir mėsos, kiek nori. Už dviejų valandų – viena mėsa, kiek nori, ir kava. Už valandos – vėl priešpiečiai, vėl mėsos, kiek nori. Vidurdienį vėl kuria pečių, verda grikinį košį ir kepa vereščiokį, lašinius spirgo. Eina pietauc. Po pietų visas jaunimas ruošiasi, puošiasi ant šokių, kalėduškon. Jaunimas šoka iki dešimtos valandos nakties. Vienuoliktų valandų eina visas jaunimas namo. O jau dvyliktų valandų visi turi valgyti vakarienį – užgavėti. Šeimininkė vėl visko privirus, prikepus, o daugiausia mėsos, kad visa šeimyna prisivalgytų ir per septynias nedėlias nenorėtų mėsos. Jau tī būna visko privirta. Bet dar didelį gabalų išverda lašinių dėl varažbito. Pavakarieniavį visi, jau pavalgį, jau cik rūgauna, negali ir stenėc. Šeimininkė turi atnešti tuos lašinius ant stalo ir visiem siūlina:

– Valgykite lašinių! Valgykite lašinių!
Visa šeimyna krato galvas:
– Nenorim! Nenorim!
Taip reikia visiem sakyti, kad nenorim. O buvo tarnautojas bernas. Kaip tik jam pasiūlė, tai jis už peilio, atsipjovė ir valgo. Kad užpyko šeimiminkė, kad užkeikė paskutiniais žodžiais an to berno! Sako:
– Kad jau tu išgaištái! Kad tavo ir žarnos išeitų, kap tu nigdi nepriėdzi!
O cia ciej lašiniai virta dėl varažbito, kad jų niekas nevalgytų. O bernas paėdė tų lašinių. Kaip niekas nevalgo, labai šeimininkam būna gerai. Kaip sėja miežius, tai šeimininkas patrina savo rankų delnus ir sėja miežius – tai pełės neėda miežių. O kaip bernas tų lašinių paėdė, tai šeimininko visus miežius pełės suėdė. ...
Po Užgavėnių vakarienės šeimininkė nog stalo visus šaukštus, samcį, mentį ir rekecį, kų bulbinį košį grūda, viską krūvon kartu suriša ir už stalo pacian kampelin pastato. Per visų naktį stovi šaukštai kampi. Dėl to šaukštus surišdavo, kad šeimininko gyvuliai neiškriktų, nesiskirstytų vienas nuo kito. O peilio nerišdavo kartu. Jeigu šeimininkė surištų ir peilį kartu su šaukštais, tai tuos metus šeimininko visus gyvulius vilkai papjautų. Užtai peilio kartu neriša.
Trečiadienis – pelenų diena. Šeimininkė kuria pečių, verda puodus vandenio, visus indus plauna – viską kaip žydai pašarvoja. O skarvadas išdegina ugnėn, kad visi riebulai sudegtų.

(Iš Petro Zalansko knygos „Čiulba ulba sakalas“ Vaga, 2008 m.)