There are no translations available.

 

KRAUTUVĖS


Antanas Rimvydas Čaplinskas

 

 

Juozas Jurginis, apibūdindamas vidaus prekybą Vilniuje XVI amžiuje bei XVII a. pradžioje, rašė: „Prekes gabendavo pirkliai urmininkai. Iš jų perimdavo prekiautojai, kurie jas pardavinėjo savo namuose – krautuvėse, įrengtose šalia buto arba stačiai bute. Jiems prigijo krautuvininkų vardas. Smulkieji krautuvininkai nuosavų namų neturėję, nuomodavo krautuvėles, kletkas iš magistrato arba iš privačių savininkų. Jie paprastai prekiaudavo kurios nors vienos rūšies prekėmis. Tik 1608 m. prie turgaus, Didžiojoje gatvėje, dviejuose namuose buvo įrengtos įvairių prekių krautuvės, pavadintos Didžiąja ir Mažąja gildijomis, čia toje pačioje patalpoje prekiaudavo keli krautuvininkai įvairiomis prekėmis“.
Prekyba užsiėmė ir žydai pirkliai, kuriems 1633 m. buvo leista prekiauti Vilniaus mieste, turėti 12 viešų krautuvių, 33 smuklės ir tam tikrą skaičių krautuvių grynai žydų apgyvendintos teritorijos poreikiams patenkinti.

 

                                                       
        Dauguma Vilniuje prekiavusių pirklių turėjo po vieną krautuvę, tačiau būta ir turinčių po dvi ir daugiau krautuvių. Antai 1683 m. dvi krautuves turėjo Vilniaus magistrato tarėjas Juozapas Bonfilis. Tiek pat – dvi krautuves 1694 m. turėjo turtingas Vilniaus pirklys Jokimas Trofimovičius  bei 1704 m. Jonas Jakimavičius. Po tris krautuves XVIII a. pradžioje valdė burmistras Povilas Hromovičius bei Paškevičiai. Pastarieji (Paškevičiai) dviejose krautuvės Imbaruose prekiavo geležimi, trečiojoje krautuvėje – bakalėjinėmis prekėmis.
     Net kelias krautuves 1746 m. turėjo pirklys Grigas Napolščicas. Jose jis prekiavo druska ir sūrimais, geležimi, bakalėjinėmis prekėmis, audiniais, kailiais.
Taigi pagrindinė Vilniaus prekyba koncentravosi rinkoje prie Rotušės ir apie ją stovinčiuose namuose. Pirkliai su savo krautuvėmis ir sandėliais stengėsi įsikurti palei rinką. Pačiame rinkos aikštės viduryje stovėjo dvi nedidelių krautuvėlių eilės. Vienoje eilėje buvo prekiaujama audiniais, kitoje galanterija. Stambesnieji pirkliai turėjo privačias krautuves ir mūrinius sandėlius vadinamus „tamsiaisiais kromais“. Smulkieji pirkliai neturėdami nuosavų krautuvių ar sandėlių patalpas nuomojo iš magistrato, kuris 1647 m. čia turėjo 5 sandėlius, 839 įvairaus dydžio krautuvėles ir 390 prekybinių vietų rinkoje.
        Iš šių prekybinių vietų magistratas surinko gana nemažai pajamų. Prekybinio ploto „alkūnės“ (maždaug 65 cm) turgaus aikštėje kaina svyravo nuo vietos ir prekių asortimento. Rinkoje ir apie ją ji buvo aukštesnė, o nuošalesnėse gatvėse žymiai mažesnė. Antai duonos pardavėjai prie Rotušės mokėjo po 2 kapas už „alkūnę“, o Žemaitijos gatvėje buvusiuose duonos kioskuose tik po 16 grašių. Dar mažiau - po vieną grašį, tiesiog simbolinį mokestį, mokėjo krautuvėlių prie miesto sienos, prekeiviai prekiavę druska, silkėmis, vašku, sviestu, daržovėmis, krakmolu, skudurais ir šiaudais mokėjo nuo 4 iki 40 grašių.
     Dar daugiau – net kelias krautuves 1746 m. turėjo pirklys Grigas Napolščicas. Jose jis prekiavo druska ir sūrimais, geležimi, bakalėjinėmis prekėmis, audiniais, kailiais.
       Pirkliai prekiaujantys tam tikrais specifiniai produktais kartais sekdami amatininkų pavyzdžiu, vienydavosi. Taip XVI a. pabaigoje atsirado Vilniaus druskininkų brolija (Braci solenney zabawy). XVIII a. druskininkų krautuvių inventoriuose minima, kad jose šalia druskos ir silkių jose prekiauta importiniu sūdytu sviestu, aliejumi bei grybais. Juozas Jurginis aptardamas šios Druskininkų brolijos veiklą rašė: „Jai priklausė krautuvininkai prekiavę druska, sūdytu sviestu bei vašku, nors vaškas ir nebuvo sūdomas. Druskininkai buvo apkaltinti, kad jie verčiasi maisto produktų perpardavinėjimu ir apdėti specialiu mokesčiu. Gindami savo reikalus, kaltinamieji kreipėsi į Didįjį kunigaikštį ir 1582 m. gavo iš jo raštą, draudžiantį tokį mokestį imti, nes jų prekyba nėra perpardavinėjimas. Jų maisto prekės, tame tarpe sviestas, esančios importinėmis, jas įvežant buvo paimtas muitas, todėl papildomas apmokestinimas neturi pagrindo“.
      Krautuvės feodalinio laikotarpio miestuose telkėsi prie prekyviečių bei judriausių gatvių. Vilnius nebuvo išimtis. Archyvinė medžiaga rodo, kad XVII-XVIII amžiuje krautuvės koncentravosi apie Rotušės aikštę ir Pilies, Didžiojoje, Vokiečių, Stiklių, Dominikonų, Rūdninkų ir kitose senojo Vilniaus gatvėse. Jos paprastai būdavo pirmuose,  kartais antruose aukštuose, pastatų aukštuose netgi rūsiuose,. Gana dažni atvejai, kad minėtose gatvėse viename name neretai būdavo po kelias krautuves. Ypač tai pasakytina apie Rotušės aikštėje stovėjusius Didžiosios ir Mažosios Gildijų pastatus. Tačiau tai ne vieninteliai pastatai pasižymėję nemažu krautuvių skaičiumi. Antai 1724 m. Didžiosios gatvės 29 numeriu pažymėtame name būta net 11 krautuvių. Keliolika krautuvių buvo Pilies gatvės 29 numeriu pažymėtame name. Ypač didelė krautuvių viename name koncentracija pasižymėjo tradiciškai žydų apgyvendinti rajonai. Neretai jų būdavo tiek, kiek namo pirmame aukšte būdavo langų.
      Ištaigingiausios krautuvės paprastai būdavo magistrato narių bei turtingų pirklių namuose. Tokie stambūs pirkliai versdavosi ir urmo prekyba. Jų sandėliai dažniausiai būdavo Lukiškėse, kur buvo laivų prieplaukos. Šalia stambiųjų pirklių prekyba vertės daug smulkių pirklių - „kromininkų“ laikiusių mažesnes, kartais visai mažas krautuvėles, prekybos požiūriu blogesnėse vietose, kartais įsikūrusios mažuose priestatuose namų kiemuose.
     Krautuvių langai buvo įstiklinami švino rėmeliuose arba medžio rėmuose. Nakčiai jie būdavo uždaromi geležinėmis arba kaustytomis langinėmis. Turtingų ir puošnių krautuvių langines apkaldavo alavuotu bei švinuoto metalu. Be to paprastai langai dar būdavo su  apsaugoti kalvių darbo grotomis. Krautuvės išeinančios į gatvę paprastai turėdavo dvejas duris. Vidinės būdavo medinės, neretai su stikliniu langeliu. Išorinės dažniausiai būdavo metalinės arba taip kaustytos kaip ir langinės. Metalinės durys ir langinės būdavo pagražindavo augalinių motyvų reljefais bei kitokiais papuošimais. Jei durys ar langai būdavo alavuoto ar šlifuoto metalo arba juo apkaltos, tai jų kabliai, kabliukai, vyriai, kiti apkaustai bei detalės būdavo tokios pat medžiagos.

Prekių asortimentas krautuvėse

      Bene dažniausiai sutinkami XVII-XVIII a. bakalėjos krautuvių inventoriai. Iš juose  išvardintų prekių galime spręsti apie jų asortimentą ir kažkiek apie prekybos mastą. Tuomet bakalėjinėse krautuvėse prekiauta net kelių rūšių cukrumi, kava, žaliąja arbata, kelių rūšių migdolais (saldžiaisiais, karčiaisiais migdolais, džiovintais migdolų žiedais ir šakelėmis), gvazdikais, cinamonu, šafranu, razinomis, citrinomis, džiovintomis apelsinų žievelėmis, figomis, žaliosiomis alyvuogėmis, fistacijomis.
        Viename iš ankstyvųjų šaltinių kuriame išvardijamos krautuvės prekės yra Vilniaus miestiečio Langanso 1663 metų inventorius. Iš jo matyti, kad prekiauta pipirais, įvairiausiais prieskoniais, kelių rūšių cukrumi, olandiškais sūriais, daugeliu kitų gastronominių prekių. Čia taip pat prekiauta muilu, anglišku, brazilišku ir kitų rūšių tabaku. Panašių prekių randame ir miesto Rinkoje buvusioje Kazačenkos krautuvėje. Be jau minėtų bakalėjinių prekių čia 1667 m. taip pat buvo galima rasti tabako, pypkių, akinių, miltelių rašalui gaminti.  1668 m. Vilniaus pirklio Kristupo Ignatavičiaus krautuvės inventoriuje minimos prekės: cukrus, pipirai, muskato riešutai, migdolai, tabakas, rūkomas popierius, pypkės, akiniai, lošimo kortos.
      1683 m. surašytame pirklio Heliaševičiaus turto inventoriuje be jau įprastinių bakalėjos prekių minimos vilnietiškos ir atvežtinės kortos, pypkės ir jų atskiros dalys, popierius, akiniai, šukos, veidrodėliai, daug stiklo gaminių: stiklinės, stikliukai, įvairaus dydžio, formų ir paskirties buteliai, stalo indai.
      XVIII amžiuje bakalėjinių prekių asortimentas krautuvėse išaugo. Antai 1720 m. pirklio Lenevičiaus krautuvės inventoriuje minimas cukrašvendrių (kanarų) cukrus, kava, žalioji arbata, žaliosios alyvuogės. Greta šių įprastinių prekių prekiauta iš Karaliaučiaus atvežta kanifolija, arseniku, raudonuoju akmeniu (kamien czerwony), Venecijos laku, rudmenės šaknų ekstraktu naudojamu glajui (Lukrecya smazona), čeremyčių nuovira (galvą trinkti nuo utėlių).  Damanskio krautuvėje 1762 m. - be keturių rūšių cukraus (cukru konaru, cukru ledowatego, cukru grodowego) minimi migdolai. Čia taip pat prekiauta menkėmis. Iš prieskonių minimi pipirai, cinamonas, gvazdikai, fistacijos, Venecijos kmynai, prancūziškos slyvos, muskato riešutai, jo žiedai ir šakelės. Čia pat siūlomas trijų rūšių (žaliasis, migdolų ir Baro muilas, smilkalai, mėlynasis akmenėlis (lazurek), citvaro sėklos cukruje (vartojamos kaip priemonė nuo kirmėlių).
      Panašų prekių asortimentą randame Sventickos bakalėjinių prekių krautuvės 1744 m. gruodžio 18 d. inventoriuje. Be jau įprastinio kelių rūšių cukraus, joje buvo lauro lapų (bobkow), anyžiaus, garstyčių, imbiero, džiovintų apelsino žievių, ryžių, kitų bakalėjinių prekių. Be to čia prekiauta siera, alūnu, vario kuparosu (kuperwas) vartojamu odoms rauginti, metalo lapais (xsiąžka metalu), akiniais, lošimo kortomis, smeigtukais, peiliais, buteliais, diržais, kitomis prekėmis.
      Velionio Petro Žurabinskio bakalėjinės krautuvės Didžiojoje gatvėje, Žuvų gale 1753 m. liepos 17 d. inventoriuje be jau įprastinio prekių asortimento minimi Slucko klijai, lakmusas, alūnas, vario kuparosas, gyvsidabris. Beje gyvsidabriu, greičiausiai vartotu medicinos reikmėms, prekiavo ir minėtasis Domanskis bei Charitonas Smolnikas. Be minėtų prekių Petro Žurobinskio krautuvėje prekiauta geležimi, popieriumi, pypkėmis,  tabokinėmis, žirklėmis, varpeliais, šukomis, akiniais, skustuvais, peiliais, kišeniniais veidrodėliais, stiklinėmis ir smuikais.
       Pirklio Charitono Smolniko krautuvės 1767 m. apraše be jau minėtų bakalėjos prekių, minimas net 8 įvairių rūšių cukrus ir cukruoti produktai, tame tarpe ir cukrus nuo kosulio (greičiausiai su anyžiumi). Smolnikas pirkėjams siūlė olandiško sūrio ir olandiško tabako, trijų rūšių popieriaus, tame tarpe olandiško ir specialaus pašto popieriaus.
      Taigi šios rūšies krautuvės prekiavo plataus asortimento prekėmis. Jose buvo didelis bakalėjinių gaminių pasirinkimas, rūkalai, kultūrinės prekės, įvairūs gaminiai - indai, ūkio reikmenys, amatininkams reikalingas alūnas, vario kuparosas, gydymo priemonės – čemeryčios, citvaras, gyvsidabris. Vilniuje veikusios druskininkų krautuvės prekiavo druska, silkėmis, importiniu sūdytu sviestu, vašku, aliejumi bei grybais.
       Be maisto ir bakalėjinių prekių krautuvių XV-XVIII a. būta nemaža specializuotų krautuvių. Gana dažnai minimos audinių krautuvės.
        Audinių krautuvę turėjo 1683 m miręs Juozas Bonfilis. Magistrato suolininko Šyciko Zaleckio audinių krautuvėje 1680 m. prekiauta įvairių rūšių medžiagomis, išdirbtais kailiais.  Pirklio H.Savičiaus prie „tamsiųjų kromų“ Žuvų rinkoje stovėjusioje audinių krautuvėje 1705 m. balandžio 1 d. inventorius mini joje buvus ne tik vietinių medžiagų, bet ir nemažai atvežtinių užsieninių audinių. Kito pirklio Juozapo Savičiaus krautuvėje be audinių minimi kilimai, įvairios juostos.
      Ypač didelė ir turtinga buvo Jono Šatravos audinių krautuvė veikusi XVIII a. viduryje. Inventorius mini nemaža siūtų drabužių, kilimų, daug užsienietiškų audinių: prancūzų, olandų ir ispanų gelumbės, Florencijos atlasas, prancūziška „kitaika“, Zielenogursko gelumbė, Lukų atlasas. Minimos kamloto (kamloty), haraso (harasy), pusatlasio, flanelės, adamasko, ludano (ludany), medvilnės ir kitokios medžiagos. Be medžiagų čia buvo galima įsigyti pistoletų, parakinių, šaunamųjų lankų, diržų. 
       Atrodo importinėmis – prancūziškomis prekėmis prekiavo burmistras Mykolas Kosabudzkis. Jo audinių krautuvės 1738 m. gruodžio 13 d. inventoriuje be audinių minimos skarelės, pirštinės, įvairūs kaspinai, moteriškos ir vyriškos kojinės, taip pat veidrodėliai, tabokinės, sagos, įvairūs raiščiai.
      Vilniaus burmistrui Jonui Kazimierui Minkevičiui mirus didelę audinių krautuvę paveldėjo jo žmona Kotryna Minkevičienė. Jai mirus 1757 m. kovo 15 d. surašytas jos krautuvės inventorius. Jame išvardytos įvairios medžiagos, juostos, kaspinai, moteriškos skarelės, pelerinos, kailinaičiai, vyriškos ir moteriškos kojinės, kepurės,  gatavais drabužiai. Čia taip pat prekiauta įvairių spalvų sidabru ir kitaip puoštais batais, laikrodžių grandinėlėmis, segtukais drabužiams, vėduoklėmis, įvairių formų tabokinėmis ir tabaku, tačiau šios prekės krautuvėje sudarė tik nedidelę prekių dalį.
     Be minėtų prekių parduotuvių Vilniuje būta ir specializuotų geležies dirbinių krautuvių. Jau minėto Vilniaus burmistro,  pirklio Stepono Lebedžio 1649 m. geležies krautuvės inventoriuje randame daug kirvių, didelių ir mažų virtuvinių peilių, siuvėjų ir avims kirpti žirklių, oblių, dailidžių pjūklų ir pjūklelių, kaltų, dalgių, dildžių, noragų, tarkų, koštuvų, kiaurasamčių, skardinių butelių, Naugarduko šaukštų ir šaukštelių. Krautuvėje ypač didelis spynų pasirinkimas: vidinės, įvairių tipų Naugarduko, Slucko, Gdansko, Rusiškos spynos.
     Burmistras Petras Minkevičius turėjo dvi krautuves. Vienoje prekiauta audiniais, kitoje įvairiomis kitomis prekėmis. Jo krautuvės 1693 m. gruodžio 3 d.  inventoriuje išvardyta daug vietinių ir atvežtinių gaminių: kardų, jų rankenų, įvairiausių šaunamųjų lankų ir strėlių, įvairiausių peilių, skustuvų, varinių ir „juodųjų“ (t.y. paprasto metalo kalvių darbo) vinių bei metalo. Čia buvo galima įsigyti  makščių pistoletams, odinių ir audeklinių balnų, jų kilpų, veidrodėlių, akinių, atlaso veltinių  raiteliams, kelių rūšių stiklo ir net kilimėlių.
     Petro Matiškos geležies krautuvėje, pasak 1697 m. lapkričio 28 d. inventoriaus, prekiauta geležies, plieno gaminiais, įrankiais, įvairiomis vietinėmis ir atvežtinėmis vinimis, įvairiais reikmenimis raiteliams.
     Panašus prekių asortimentas geležies krautuvėse išliko ir XVIII amžiuje. Be geležies dirbinių jose prekiauta ir kitomis prekėmis. Vilniaus pirklio Jono Stefanovičiaus geležies prekių krautuvėje 1736 m. be įprastinių prekių: geležies, vinių, metalinės vielos, noragų, įvairių peilių ir pjūklų bei spynų pirkėjui siūlyta keptuvės, replės, namų apyvokos reikmenys ir indai. Čia  taip pat prekiauta įvairios paskirties šepečiais, amatininkų įrankiais, diržais, odomis, veltiniais ir netgi smuikais.
      Labai platus prekių asortimentas išvardintas Vilniaus pirklio Gabrieliaus Katelnickio 1755 m. balandžio 7 d. inventoriuje. Iš jo seka, kad pirklys daugiausia prekiavo atvežtinėmis Niurnbergo prekėmis. Krautuvėje kelių rūšių pjūklai, spynos, geležinės grandinės, pjautuvai, dalgiai, dildės, kardai, geležinės šukos arkliams valyti,  skarda, plienas,  vinys. Čia prekiauta ir anksčiau kitose krautuvėse neminimais daiktais: lygintuvais drabužiams, dumplėmis, raudonai išdirbta ožkos oda, popieriumi, keramika, buteliais dėkluose, popieriumi, vašku, briedžio ragais. Ten buvo ir prekių greičiau skirtų bakalėjos krautuvėms: cinamonas, anyžius ir kitos.
      Būta Vilniuje ir krautuvių knygynų. Vienos tokios krautuvės savininkui Kazimierui Veržbovskiui 1666 mirus, jo knygyne rasta 1070 knygų, daugiausia lenkų ir lotynų kalbomis. Būta ir daugiau knygomis prekiavusių krautuvių, tai daugiausia knygrišių cecho nariai, namuose šalia dirbtuvės, prekiaudavo savo produkcija. Tenka pastebėti, kad ir daugelis kitų amatininkų cechų narių ne tik gamino gaminius, bet ir galėjo verstis jų prekyba.

Krautuvių interjerai

       Jei pakankamai išsamiai surašytos krautuvėse buvusios prekės, to nepasakysi apie krautuvių interjerą ir jos inventorių. Inventorių aprašymai gana paviršutiniški ir tie daugiausia XVIII amžiaus.
      Vis tik iš esamos archyvinės medžiagos galime susidaryti apytikrį XVII-XVIII a. krautuvių interjerą. Krautuvių apipavidalinime vyravo trys spalvos: žalia, raudona, juoda. Krautuvių pasieniais paprastai stovėdavo medžio rėmai arba karkasai, kuriuose būdavo įtaisyti įvairaus dydžio stalčiai prekėms laikyti. Didesnėse krautuvėse jų skaičius siekdavo arti šimto, mažesnėse nuo keliolikos iki keliasdešimties. Krautuvėse kuriose vyravo galanterijos gaminiai, kartais būdavo įstiklinti rėmai - vitrinos prekėms laikyti. Deja inventoriai juos aprašo nedetalizuodami, tad neaišku ar jie priminė to meto spintas, ar buvo panašūs į mūsų dienų prekystalius su po stiklu išdėstytomis prekėmis.
      Prekes taip pat laikydavo dėžėse, įvairaus dydžio statinaitėse, statinėse, kubilukuose, kartais pintinėse. Tuo metu įvairūs gaminiai buvo gabenami statinėse, dėžėse ir pintinėse, tad greičiausia ir krautuvėse prekės būdavo laikomos tose pačiose talpose, kuriose jos iš kitur būdavo atvežamos.
    Bakalėjos-galanterijos krautuvėse paprastai stovėdavo didelis krautuvinis stalas su keliolika stalčių. Didelėse krautuvėse, be didžiojo krautuvinio stalo kartais stovėdavo ir mažesnis stalas su keliais  stalčiais. Juose laikydavo pinigus ir, galbūt, brangias mažų gabaritų prekes. Atrodo jie atlikdavo šiuolaikinių prekystalių funkcijas, patalpą skirdami į dvi dalis.
      To meto inventoriuose audinių krautuvėse minimos skrynios, dideli stalai, metalo uolektis audiniams matuoti, svarstyklės. Povilo Hromovičiaus audinių krautuvėje 1721 m.  minimas ir plaktukas, tiesa jo paskirtis neaiški.
      Minimi, nors retokai, ir „sepetai“ (sepety) – nedidelės skrynios, viduje su pertvaromis ir lentynos smulkiems daiktams laikyti. Ši skrynia buvo atidaroma iš priekio, ji šonuose turėjo metalines rankenas. Skrynios viršus būdavo gražiai apdailintas, neretai apmuštas oda. Du „sepetai“ minimi našlaičių Mykolo ir Teresės Burokevičių  geležies krautuvės 1738 m. inventoriuje. Vienas jų sugedęs įkainuotas 25 grašiais, kitas – apmuštas briedžio oda – 5 zlotais.
      Krautuvių interjero papuošimui naudoti paveikslai ir veidrodžiai. Nedidelis veidrodis kabojo jau minėtų M. ir T. Burokevičių krautuvėje. Svenciskienės bakalėjos krautuvėje 1744 m. kabėjo didelis 8 zlotų vertės maskvietiškais rėmais įrėmintas veidrodis.
      Kur kas dažniau minimi krautuvėse kaboję paveikslai. Iš aprašų matyti, kad krautuvėse kabojo vienas ar net keli religiniai paveikslai. Jono Šatravos krautuvės 1738 m. inventoriuje nurodyti net du paveikslai : Išganytojo  ir „mažas ant skardos tapytas, sidabru apmuštas“ Čenstachavo Dievo Motinos paveikslas. Petro Žurobinskio bakalėjos-galanterijos krautuvė 1753 m. inventoriuje  minimas trijų zlotų 24 grašių vertės „didelis Švenčiausiosios Panelės paveikslas rėmuose“. O pirklio Kazimiero Tumilovičiaus geležies dirbinių parduotuvėje „Švenčiausiosios Panelės“ paveikslas buvo pakabintas virš krautuvės durų. S.Samalavičius mano, kad religinių paveikslų kabinimas virš krautuvių durų buvo ne atsitiktinis, o tradicinis reiškinys.
     Verta atidžiau apžvelgti kai kurių krautuvių aprašymus, kuriuose išvardinti ir smulkesni interjero elementai, darbui reikalinga įranga.  
      Juozapo Bonfilio audinių krautuvėje 1683 m. pasieniais stovėjo stalčiai ir 12 zlotų įvertintas „geležinis balkis su medinėmis svarstyklių lėkštėmis prekėmis sverti“ ir 10 zlotų įvertintos penkios žalvarinės svarstyklių lėkštės bei 10 mažų ir 6 dideli geležiniai svarsčiai. Krautuvės viduryje stovėjo  specialus stalas su stalčiais. Ten pat minimas 15 zlotų vertės geležinis grūstuvas prieskoniams ir kitoms prekėms smulkinti. Iš to galime spręsti, kad krautuvėje prekiauta ne tik audiniais, bet ir bakalėjinėmis prekėmis.
      Pirkliui Zacharijui Hubrikui 1689 m. mirus gruodžio 31 d. surašytame jo bakalėjinių prekių krautuvės inventoriuje minimi stalčiai, dėželės, statinaitės ir kiti indai bakalėjinių prekių laikymui, bei du stalai su stalčiais. Viename jų surašymo metu rasti 62 zlotai. Joje, kaip ir Bonfilio krautuvėje didelis ketaus grūstuvas, svarstyklės bei keli skardiniai indai spiritinių gėrimų seikėjimui. Paminėti du dideli ketaus svarsčiai – akmens ir pusės akmens (40  ir 20 svarų)  svorio. Kitoje, taip pat bakalėjinių prekių Katerinos Lidertienės krautuvėje 1711m. minimi 12 didelių stalčių viename korpuse, 86 maži stalčiukai ir stalas su stalčiais. Kaip ir kitose panašiose krautuvėse paminėta geležinė grūstuvė su grūstuvėliu, skardinis indas alyvai ir svarstyklės su medinėmis lėkštėmis, geležiniai bei švino svarsčiai ir vieno svaro sudedamas žalvario svarstis.
      Kai kuriose krautuvėse taip pat minimos marmuro lentos. Antai dvejose Povilo Hromovičiaus ir Burokevičių krautuvėse buvo po dvi marmurines lentas. Vilniaus pirklio Leonavičiaus žmonos krautuvėje 1759m. tarp baldų paminėta ir sudužusi marmuro lenta naudota užrašinėjimui. Taigi šio lentos greičiausiai buvo naudotos ne kaip prekystaliai o atsiskaitymams paskaičiuoti, gal būt ir skolai užrašyti Pirkėjo akivaizdoje lentoje buvo atliekami įvairūs skaičiavimai, jos atlikdavo savotišką skaitiklių funkciją.     
   
Maisto produktų ir gėrimų kainos
 
Maisto produktų ir bakalėjinių prekių kainas galime sužinoti ne tik iš krautuvių inventorių, bet ir iš netiesioginių dokumentų. Vieni iš tokių šaltinių yra laidotuvių  išlaidų rejestrai. LDK iždininko, Vilniaus spaustuvininko Lukos Mamoničiaus laidotuvių 1606 m. išlaidų rejestre gana smulkmeniškai išvardintos sunaudotų produktų kainos. Lašiša kainavo du zlotus ir 2 grašius, tetervinai po 2 grašius , vištos po 1,5 gr., viščiukai – po grašį, zuikiai – po po 6 gr., jerubės – po 2 gr. sviesto gorčius – 2 zl. 14 gr. Už kapą kiaušinių sumokėti šeši grašiai.  Svaras (funt - maždaug 400 gr.) pipirų kainavo 12 gr., imbiero – 7 gr., ketvirtis svaro cinamono ir tiek pat gvazdikėlių – po 10 gr., ryžių svaras -2,5 gr. Svaras smulkių razinų 3,5 gr., tiek pat didelių -2,5 gr., migdolų – 6 gr., figų -4 gr., slyvų – 1 gr. Lotas šafrano - 9 grašiai. Ketvirtis svaro (100 gr.) muskato žiedų 10 gr., Vartoti ir alkoholiniai gėrimai. Už  gorčių malvazijos užmokėta 1 zl.4 gr. , už  neįvardintos rūšies vyno gorčių – 2 zlotai.
Iš XVIII a vidurio krautuvių aprašymų matyti, kad Ch. Smolniko krautuvėje statinaitė žaliojo  muilo kainavo 19 zl., Baro muilo svaras 1 zl. 20 gr. Pas Lenevičių viena citrina kainavo 80 grašių., lotas cinamono ir gvazdikėlių po 25 gr, lotas fistacijų – 10 gr. Gyvsidabrio ir kamforo lotas po 10 gr.
Produktų kainoms įtakos turėjo sezoniniai pokyčiai, derliaus dydis, politinė situacija krašte, kitos priežastys. Antai 1716m. kovą medinyčia, lenk. Miednica – medaus matavimo saikas, t.y. dubuo nesusifermentavusiam medui matuoti, lygus 12 gorčių (28 litrai), kainavo 20 zlotų, tų pat metų rugsėjo mėnesį – 22 zlotus 15 grašių, o 1717 m. kovą – net 32 zlotus. Charitono Smolniko parduotuvėje 1767 m. viena citrina kainavo 80 grašių, lotas cinamono ar gvazdikėlių po 25 grašius, lotas fistacijų – 10 gr.             
Brangiai teko mokėti už delikatesinius produktus. Jėzuitų kolegijai 1715m. 40 vėžių kainavo net 5 zlotus. Jie 1720 m. spalio mėnesį šventiniam stalui už 22 zlotus įsigiję šešias lašišas džiaugėsi pirkę už gana prieinamą kainą.