There are no translations available.

Antanas Rimvydas Čaplinskas

Sidabro lydiniai Lietuvoje žinomi nuo X a. pabaigos kai čia buvo naudojami kaltiniai lydiniai. Lietuviški pusapvalės lazdelės formos lydiniai, kaip manoma atsirado apie XIII a. vidurį ir kursavo iki XIV a. vidurio. Stambiausiais pusapvalių lazdelių lobis, apie 400 lydinių, 1930m. rastas Vilniaus apylinkėse –Ribiškėse.
Ankstyviausi ikimonetiniai pinigai – liedintos „kapos“  - pailgi dažniausiai 10-15 cm. ilgio, įvairių formų sidabro liejiniai. Kapas liejo kas norėjo, nors galiojo vienintelė nerašyta taisyklė – sidabras turėjo būti grynas. IX-XI a. išsiskyrė dvi: mažoji kapa svėrusi apie 100 g. ir ilgoji (arba kartis) svėrusi apie 200 g. Smulkesniems mokėjimams kapos būdavo sukapojamos į atitinkamus gabaliukus.
XII a. gale Bohemijoje išėjusi stambi sidabrinė moneta – Vaclovo II Prahos grašis netrukus tapo savo rūšies tarptautiniu pinigu. Šis grašis XIV a. viduryje įsigalėjo ir Lietuvoje. Kadangi 60 grašių sidabro svoris maždaug atitiko ilgosios kapos metalo lygį, tai dalus 60 monetų skaičius sumažino reikalingumą liedintąsias kapas kapoti. Prahos grašiai netrukus virto vyraujančia Lietuvoje valiuta. Grašiai ir jų 60 vienetų kiekis – kapa Lietuvoje išsilaikė iki XIX amžiaus.
XIVa. šeštojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė pirmieji žinomi muštiniai Lietuvos pinigai. Jiems pradžią padarė Algirdas Vilniuje ėmęs kalti LDK teritorijos rusiškiems kraštams skirtas sidabrines monetas su rusišku įrašu „Pečat“ vienoje pusėje ir senu lietuvių herbu – ieties antgaliu kitoje pusėje. Monetos reguliarus svoris siekė apie vieną gramą, sidabro bandas – apie 0,900. Šias monetas vadino „pinigais“, „pinigėliais“. Tuo pat metu Kęstutis Trakuose pradėjo kaldinti monetas skirtas pagrindinai lietuviškoms LDK sritims. Jų vienoje pusėje buvo Gedimino stulpai, antroje –raitelis. Vienas Kęstučio pinigėlis svėrė apie 0,5 g., sidabro bandas – 0,500. Dešimt jų sudarė Prahos grašį, todėl šalia „pinigėlių“ buvo vadinami ir denarais.
Apie 1395m. Vytautas pradėjo mušti monetas visai LDK su lietuviškais ir slaviškais įrašais. Keturios jų derintos su Prahos grašiu, buvo apie 2,5 denaro mainomosios vertės ir laikytos „smulkiausiais grašiais“. Visos seniausios LDK monetos kaldintos Vilniuje Rytų Europai būdingu stiliumi – ant išplotų sidabro vielos gabaliukų.
 Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras siekdamas iš apyvartos išstumti lydinius 1495 m. pradėjo pinigų reformą, kalė pirmąsias LDK monetas. Jo valdymo laikais Vilniaus kalykloje buvo nukaldinti denarai („pinigėliai“) ir pusgrašiai. Nuo Aleksandro laikų lietuviškas denaras turėjo 1/10 grašio dalį. Šiose monetose pirmą kartą drauge iškaltas Vytis ir Lenkijos Erelis. Jie buvo kaldinami Vakarų Europos technika – ant skardos iškirptų ruošinių. Pradedant Aleksandro monetomis iki Liublino unijos Lietuviškos monetos buvo apie 20 proc. vertesnės už atitinkamas lenkiškas.
Žygimanto Senojo valdymo metu Vilniuje kaldinami pusgrašiai ir grašiai iš Lietuvos galutinai išstūmė Prahos grašius. Lietuviškas grašis, susidedąs iš 10 denarų (arba „pinigėlių“) prigijo visame krašte. 60 lietuviškų grašių sudarė kapą, ji savo ruožtu buvo prilyginta 75 lenkiškiems grašiams.
Žygimanto Augusto valdymo metais buvo nukalta daugiausia lietuviškų monetų nominalų. Šalia grašių ir pusgrašių buvo kaldinami pusės denaro vertės smulkiausia LDK monetėlė – obolas, 1/5 grašio vertės dvidenariai, 2, 3, 4, 6 grašių sidabrinės monetos, pustaleriai (15 grašių vertės) ir taleriai (30 grašių vertės), populiariai vadinti puskapiu ar guldenu. Žygimantas Augustas pirmasis Lietuvoje įvedė aukso monetas ir atskiroje nuo sidabro kalykloje kaldino dukatus, bei 10 dukatų vertės monetas vadintas portugalais. 1564m. kaldintos 30 grašių vertės sidabrinės monetos – auksinai (zlotai).
Po Liublino unijos ir Žygimanto Augusto mirties Vilniaus monetų kalykla užsidarė. Stepono Batoro laikais lietuviškos monetos sumenko, savo verte buvo priderintos prie Lenkijos pinigų. Kaldintų monetų denominacijų skaičius sumažėjo daugiau kaip per pusę, atsirado naujas menkavertis šilingas (apie 1/3 grašio) nukaldintas 1580m. Vilniaus kalykloje. Vėliau čia kaldinti grašiai, trečiokai, šeštokai, taleriai, dukatai.
Kitų valdovų valdymo metais monetų kokybė menko. Jono Kazimiero laikais atsirado nauja moneta – ortas (18 grašių vertės), zlotas ir varinis šilingas, vadintas šių monetų emisijos plano sukūrėjo ir kalyklų valdytojo italo Tito Livijaus Baratinio vardu – „baratinka“. 1659 m. pinigų Ordinacija nustatė priverstinį varinių šilingų kursą – 3 variniai šilingai prilyginti vienam sidabriniam grašiui. Didžiulė „baratinkų“ banga (pagaminta apie 540 mln.) užplūdusi kraštą ilgam supurtė ekonominį Lietuvos gyvenimą, iš apyvartos išstūmė geresnius pinigus.
Po trečiojo Respublikos padalijimo krašto valdymą ir finansus perėmė Rusija. 1825m. caro įsaku Respublikos pinigai panaikinti - įvestas rublis. 
Pirmasis pasaulinis karas Lietuvai ir Vilniaus kraštui atnešė ne tik drastiškas politines permainas, bet ir suirutę pinigų sistemoje Karo metų pinigų kaita Lietuvai atnešė apie 40 milijonų dolerių nuostolius.
1915m. rytiniuose Vokietijos okupuotuose kraštuose - Lietuvoje, Kurše, Baltstogėje, Suvalkų ir Gardino srityse, sutrumpintai vadinamoje Oberosto kraštu (das Land Ober Ost) buvo sudaryta karinė administracija. Okupuotoji teritorija buvo tiesiogiai pavaldi Rytų kariuomenės vadui (Oberbefehlschabrt Ost). Šiai teritorijai okupacinė vadovybė 1916m. išleido specialią valiutą. Naujos valiutos įvedimas Rytų fronto vado Paulio von Hindenburgo 1916m. balandžio 17 d. įsakymu buvo pavestas Rytų prekybos ir pramonės bankui (Ostbank fur Handel und Gewerbe), turinčiam centrą Poznanėje. Šis bankas organizavo specialią kredito kasą – Rytų skolinamąją kasą (Darlenkasse Ost) turėjusią atlikti emisijos banko funkcijas vokiečių okupuotuose rytiniuose kraštuose, išskyrus Lenkiją
Vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje 1916m. rugpjūčio 6 d. buvo paskelbta, kad vienintele legalia atsiskaitymo priemone yra vadinamieji Skolinamosios kasos rubliai – ostrubliai, kurie buvo prilyginti vokiečių markei santykiu 1:2. Jie buvo 100, 25, 10 ir 3 rublių nominalų, turėjo įrašus keturiomis kalbomis: averse – vokiečių, reverse - lietuvių, latvių ir lenkų. Be jų dar cirkuliavo popieriniai vieno rublio, 50 ir 20 kapeikų mažesnio formato popieriniai ženklai ir geležinės 1, 2 ir 3 kapeikų monetos. Nesudėtinga spauda, ornamentika, prasta popieriaus kokybė skatino pinigų padirbinėtojus. Kaip netikrų pinigų centrai garsėjo Minskas, Vilnius, Kaunas, Liepoja.
1918m. paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje cirkuliavo įvairiausi popieriniai pinigai. Vienu metu Lietuvos teritorijoje buvo galima aptikti net trylikos rūšių pinigus: Šiaurės Lietuvoje – bermontininkų banknotus, Šiaurės Vakaruose – Latvijos rublius, kitur – Austrijos kronas, carinius rublius ar po 1917m. Vasario revoliucijos Rusijos laikinosios vyriausybės išleistos, didelio pašto ženklo dydžio, „kerenkes“ Kai kurie miestai ir miesteliai buvo įsivedę laikinuosius pinigai. Dauguma jų nebuvo verti ir popieriaus ant kurio buvo atspausdinti.
1918m. gruodžio 30 d. Lietuvos laikinėjai vyriausybei pasirašius specialią sutartį su Rytų skolinamąja kasa Osto rublius pakeitė Ostmarkės. Geresnės nei ostrubliai kokybės naujieji popieriniai pinigai turėjo nominalą nuo ½ iki 1000 markių. Juos spausdino Berlyno ir Hamburgo spaustuvės. Ženklų averse išreikšta Vokietijos garantija ostmarkes keičiant į reichsmarkes santykius 1:1 skatino pasitikėjimą naujais pinigais. Tuo pat metu Vokietijos vyriausybei leidus greta ostmarkių kursavo ir vokiškos markės. Reicho markei prilyginta ostmarkės vertė, Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, sparčiai krito. 1919m. pradžioje už JAV dolerį duodavo 8 ostmarkes, 1920m. -73, 1921m. – 184.
1918m. pasiskelbusi nepriklausoma valstybe Lietuva tuoj pat savų pinigų išleisti negalėjo ir buvo priversta laikinai adaptuoti ostmarkes kurias Lietuvos vyriausybė 1919m. vasario 26 d. specialiu įsakymu pavadino auksinu, o šimtąją jos dalį pfenigą – skatiku. Jų leidimą vis dar kontroliavo vokiečiai, popierinių pinigų skaičius augo net ir Vokietijos kariuomenei 1919m. vasarą iš Lietuvos išėjus. Beveik per ketverius ostmarkės cirkuliavimo metus šių pinigų masė išaugo 20 kartų, lygiai tiek nukrito jų vertė. Lietuvą užtvindė apie 3500 min. nuvertėjusių markių (auksinų) lavina, kurios reichsmarkės kursui krentant, kraštui padarė milžiniškus nuostolius.
Lietuvos vyriausybė ėmėsi ryžtingų priemonių savai, nuo kaimynų nepriklausomai, valiutai -litui įvesti. Tai Lietuvos Steigiamojo Seimo sprendimu 1922m. spalio 1 d. įvykdė Lietuvos bankas. 10 litų buvo prilyginti vienam JAV doleriui, litui garantuotas 0,150462 g. aukso kiekis. Tų metų spalio 2 d. (pirmadienį) popieriniai litai išėjo apyvarton.
Pirmieji 1922m. litai buvo spausdinami Čekijos Respublikoje A.Hasės spaustuvėje Apyvarton paleisti 50 centų, 1, 2, 5, 10, 50 ir 100 litų dailininko Adomo Varno sukurti banknotai. Laiko nacionalinei valiutai buvo ne tiek daug, be to vyriausybę spaudė artėjantys rinkimai į Pirmąjį Seimą. Todėl Berlyne, Oto Elsnerio spaustuvėje, buvo išspausdinti laikinieji 1, 5, 20, 50 centų, vieno ir penkių litų banknotai. Jie apyvartoje pasirodė spalio 1 d., likus dešimčiai dienų iki Seimo rinkimų. Dar tais pat metais A.Hasės spaustuvė pagal A.Varno piešinius išspausdino 1, 2, 5, 10, 20 ir 50 centų banknotus.
1924m. Bredberio,Vilkinsono ir Ko spaustuvėje Didžiojoje Britanijoje išspausdinti didesnių nominalų – 500 litų (dail. Vilius Jomantas) ir 1000 litų (dail. Adomas Galdikas) banknotai. Tuo pinigų leidimas nesiliovė. 1927m. apyvarton išleistas 10 litų banknotas (dail. Antanas Žmuidzinavičius). Nuo 1924m. visus litų popierinių projektus kūrė dailininkas Adomas Galdikas. Pinigai buvo spausdinami Bredberio ir Vilkinsono spaustuvėje.1928m. apyvartoje pasirodė 50 ir 100 litų, 1929m. - 5 , 1930 m. – 20, 1938 m. - 10 litų banknotai.
Popierinius smulkiuosius pinigus pakeitė Anglijoje 1925m. nukaltos 1,5,10, 20, 50 centų ir sidabrinės 1, 2 ir 5 litų monetos. Dar 1924 m. birželio 20 d. Seimas priėmė Monetų įstatymą valstybės iždui suteikusį išimtinę teisę kaldinti ir leisti į apyvartą metalinius pinigus. Buvo numatyta kaldinti aliuminines, bronzos, sidabro ir aukso monetas. Finansų ministerijos varžytinės įvyko 1924m. rugsėjo 10 d. jose dalyvavo keturiolika pinigų kalyklų. Komisija pasirinko mažiausią kainą pasiūliusią Anglijos firmą „King‘s Norton Metal Works“ Birmingeme. Pirmoji naujai nukaltų lietuviškų monetų partija – 3 mln. monetų – laivu iš Londono į Klaipėdą buvo išsiusta 1925m. sausio 21 d. vieno, penkių, 10, 50 centų ir 1, 2 ir 5 litų monetos į apyvartą paleistos 1925m. vasario 2 d.
1924 m. įstatymu numatyta išleisti trijų prabų sidabrines monetas: 1 lito 50 proc., 2 litų – 60 proc., 5 litus – 75 proc. sidabro. 1925m. Seimui patvirtinus įstatymo pakeitimus ir numačius naujus sidabro monetų diametrus ir svorius, praba sumažinta iki 50 proc. sidabro. Varžytines sidabro monetų kalimui laimėjo Anglijos karališkieji monetų rūmai „Roial Mint“. 1926m. lapkričio 26 d. sidabro 2 ir 5 litų monetos paleistos į apyvartą. Jau gruodžio mėnesį spaudoje pasirodė įspėjimai saugotis netikrų 2 ir 5 monetų. 1925m. pradėta rūpintis aukso monetų iškaldinamu. Ministrų kabinetas pavedė visų 1925-1938 m. kaldintų monetų autoriui dailininkui  Juozui Zikarui paruošti monetos modelius, tačiau jos nebuvo iškaldintos.
1936-1939m. monetas kaldino Kauno kalykla „Spindulys“. 1936m. išleistos 1, 2 ir 5 centų bronzinės ir sidabrinės 5 litų bei 10 litų proginė Vytauto Didžiojo monetos. Pastaroji buvo ypač paklausi. Teko net išleisti įsaką, draudžiantį atsiskaitant reikalauti didesnės nei 60 monetų po 10 litų sumos. 1938m. apyvartoje pasirodė paskutinė prieškarinė proginė sidabrinė 10 litų moneta su A.Smetonos profiliu skirta Lietuvos dešimtmečiui.
Lietuviško lito stabilumo pagrindu tapo po 1920m. Maskvos taikos sutarties iš Rusijos gauti 3 milijonai aukso rublių, 200.000 Anglijos svarų sterlingų paskola bei tėvynainių iš JAV parsiusti keli milijonai dolerių. Abejojant dėl lito gyvybingumo, nuspręsta trims mėnesiams apyvartoje palikti ir auksinus-ostmarkes, keičiant vieną į kitą laisvu kursu. Pasirodė, kad nuogąstavimai buvo nepagrįsti. Litą įvedant rugsėjį jis kainavo 1650 auksinų, o paskutinę galiojimo dieną, gruodžio 31 d. –7350 ostmarkių.
Litas nuo jo įvedimo 1922m. iki 1940m. sovietų okupacijos buvo vienu stabiliausių pasaulio pinigų. Pasaulinei ekonominei krizei siautėjant litas 1931m. išliko viena iš keturių tuo metu dar nedevalvuotų pasaulio valiutų. Jo kursas, kitų valiutų atžvilgiu, net augo. Antai 1928m. už JAV dolerį mokėjo 10 litų, svarą -49 litus, už 100 frankų – 24 litus. Sidabrinė 10 litų moneta 1936 m. jau buvo lygi beveik 2 JAV doleriams, arba 25 prancūzų frankams.  Antrojo pasaulinio išvakarėse – 1939m. pradžioje litas jau buvo vertas tik 16 JAV centų. Tuo metu litras pieno vidutiniškai kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5, geri vyriški pusbačiai – 17, karvė -166 litus. Vidutinis mokytojo atlyginimas siekė 295 litus.
Deja, Lenkijos 1920m. okupuotam Vilniaus kraštui tai jau nebeturėjo reikšmės. Vilniuje ir Vilniaus krašte kursavo lenkiška valiuta – zlotai ir grašiai.
Pirmasis pasaulinis karas pakirto daugelio šalių ekonomiką, sutrikdė pinigų apyvartą, iš apyvartos dingo ne tik auksinės ir sidabrinės, bet ir varinės bei nikelio monetos. Karo ir pokario suiručių metu trūkstant grynųjų pinigų, imta leisti laikinuosius pinigų ženklus - notgeldus. Juos leido ne tik valstybės, bet ir vietinės valdžios organai- miestų ir apskričių savivaldybės, bankai, prekybos įmonės. Laikinieji pinigai nuo valstybinių skyrėsi popieriaus kokybe, įrašais, vaizdais. Mažo formato, smulkių nominalų popieriniai bonai nebuvo padengti realiomis vertybėmis.
Vokietijoje buvo išspausdinta šimtai, neretai puošnių, puikios poligrafijos, laikinųjų ženklų – notgeldų. Juos leido ir paskiri Lietuvos miestai. Puošniausi, maži poligrafijos stebuklai – Klaipėdos ir Šilutės laikinieji pinigai. Nepalyginamai kuklesni Vilniaus, Panevėžio, Sedos pinigėliai.
1920m. sausio 31 d. į apyvartą išleisti keturių nominalų - 1, 5, 10 ir 20 lenkiškų markių Vilniaus banko bilietai, kaip buvo rašoma jų reverse pilnai prilyginti Lenkijos banko markei.  Jie buvo dvipusiai, atspausdinti spalvoto popieriaus kortelėse, be siužetinio piešinio ir vandenženklių, sunumeruoti rankiniu numeratoriumi.
 Vokietijoje paleidus pinigų spausdinimo mašinas, spausdinant materialinėmis vertybėmis nepadengtas markes, įsisiautė siaubinga infliacija. 1923m. gegužę už JAV dolerį tekdavo pakloti 60.000 markių, birželio pradžioje 154.000 liepos pradžioje jis kainavo 1.100.000, o spalio pradžioje jau 72 milijonus markių. Tų metų lapkričio viduryje doleris išaugo iki astronominės sumos – 4,2 bilijonų ( 4.200.000.000.000) markių.
Panašiai atsitiko ir su Lenkijos pinigais. Pirmojo pasaulinio karo metais Lenkijoje apyvartoje buvo rubliai, markės, ostmarkės, laikini popieriniai pinigai kuriuos spausdino atskiri Lenkijos miestai. Tuo pat metu buvo gaminamos ne tik metalinės, bet ir keramikinės – žalios fajansinės Valbžycho (Walbrzych), baltos porcelianinės Zelionos Guros, bronzinės porcelianinės Ziembičių (Ziębicz) monetos. 1917m. Varšuvos general-gubernatoriaus nurodymu imtos gaminti 5, 10 ir 20 fenigių okupuotosios Lenkų karalystės monetos.
1916m. lapkričio 5 d. vokiškoje Lenkijos Karalystės teritorijoje nurodyta visas kitas valiutas pakeisti lenkiškomis. Tuo pat metu pietrytinėje Lenkijos dalyje, Baltstogėje ir Vilniaus krašte apyvartoje ir toliau kursavo kapeikos ir vokiški rubliai. 1916m. gruodžio 9 d. įkurtai institucijai pavadintai Lenkijos Krašto Skolinamoji Kasa leista spausdintus pinigus pavadintus Lenkijos markėmis (marka polska). Nutarta leisti pusės, 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 500 ir 1000 lenkiškų markių banknotus.
Lenkijai atgavus nepriklausomybę 1919-1924m. paleista į apyvartą naujas piniginis vienetas – Lenkiškos markės (toliau–l.m.). Netrukus augantį biudžeto deficitą teko padengti naujomis pinigų emisijomis, kas iššaukė pinigų nuvertėjimą, kuris 1923m. pasiekė katastrofišką lygį. Tai matyti iš spausdinamų piniginių ženklų nominalų. Jei 1919m. populiariausi buvo 5000 l.m. banknotai, tai 1922m. pabaigoje jau buvo spausdinami 50.000 l.m. banknotai. Paskutiniųjų infliacijos -1923 metų balandžio 2 d. atspausdinti 250.000 markių banknotai, liepos 30 pusės ir milijono markių banknotai, o metų pabaigoje 10 milijonų markių banknotai. Infliacija, kainų šuoliavimas Lenkijos, ir Vilniaus krašto, gyventojams materialinę gerovę pavertė griuvėsiais, atnešė skurdą ir badą. Antai duonos kepaliukas 1923m. gegužę kainavo 1000 l.m., balandį -3500 l.m., rugpjūtį -16.000 l.m., o gruodį 96.000 l.m. cukraus kilogramas lapkritį kainavo 250.000 l.m., litras pieno -40.000 l.m.  
1924m. vyriausybės dekretu į apyvartą išleido naują valiutą – „zlotus“. Vienas zlotas turėjo 9/31 gramo gryno aukso, buvo prilygintas 100 grašių ir sulygintas su šveicarišku franku. Lenkiškų markių keitimui į zlotus nustatytas kursas : vienas zlotas -1.8000.000 l.m. Apyvarton turėjo būti paleistos 100,50, 20, ir 10 auksinės zlotų monetos, 5, 2 ir 1 zloto sidabrinės, 50, 20  ir 10 grašių nikelio ir 5, 2 ir 1 grašio bronzinės. Tiesa šis vyriausybės dekretas nebuvo pilnai įgyvendintas, nukaltos tik vieno ir dviejų zlotų sidabrinės monetos. Kartu su monetomis buvo spausdinami popieriniai zlotų banknotai. Būtent šia valiuta Vilniečiams teko naudotis iki 1939 metų.
1939-1940m. Lietuvos administruojamame Vilniuje pradėjo kursuoti litai. Nuvertėję lenkiški zlotai nustojo funkcionuoti. Jie buvo keičiami santykiu 1 litas – 2 zlotai. Pradžioje vienišiems asmenims buvo keičiama po 50 zlotų, vedusiems – 100 zlotų. Vėliau buvo keičiamos didesnės nei 300 zl. sumos už zlotą duodant po 40 centų. Šis periodas tęsėsi trumpai.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940m. lapkričio 25 d. okupuotos Lietuvos gyventojams buvo pranešta, kad greta lito įvedamas rublis. Litas propagandiniais sumetimais buvo paliktas apyvartoje, tyliai laukiant, kad rublis natūraliai jį įveiks. Nusavinti visi bankuose laikyti indėliai. Prieš tai indėlininkams leista iš nacionalizuotų bankų per mėnesį atsiimti iki 1000, vėliau iki 250 litų, o po 1941m. kovo 25 d. –atgauti vos 1000 rublių. Tokiu būdu 12.000  indėlininkų neteko 38 mln. rublių.
Lietuvos komisarų taryba dirbtinai nustatė lito kursą lygų 90 kapeikų. Komisarų lūkesčiams nepasiteisinus – 1941m. pradžioje rublio vertei siekiant vos 13-15 lietuviškų centų sovietai litą kovo 25 d. uždraudė. Būdinga, kad apie tai pasauliui pranešė ne marionetinė okupuotosios Lietuvos „vyriausybė“, bet SSSR valstybinis bankas Maskvoje. Surinkti banknotai buvo sudeginti, monetos išvežtos Rusijon.  Vokiečiams okupavus Lietuvą rublius trumpam pakeitė vokiškos reichsmarkės. Jos buvo keičiamos kursu 10 rublių už reichsmarkę. 1944m. prasidėjus antroji sovietų okupacijai, į Lietuvą vėl sugrįžo rubliai.
Karo metu Sovietų Sąjungoje susikaupė didelė materialinėmis vertybėmis nepagrįstų pinigų masė. Karo padariniams likviduoti 1947m. buvo įvykdyta pinigų reforma Senieji pinigai (červoncai) buvo keičiami į naujo pavyzdžio rublius. Grynieji pinigai iki 3000 rub. buvo keičiami santykiu 1:1, indėliai lengvatiniu santykiu nuo 3000 iki 10.000 rub. -3:2. Nuo tada banko bilietai nuo iždo bilietų skyrėsi tik kupiūromis – 10, 25, 50 ir 100 rublių vadinti banko bilietais, likusieji – iždo kupiūromis. Visa ta keitimo operacija tęsėsi vos vieną dieną, tad daugelis laiku nesužinoję apie akcija ar nespėję pasikeisti pinigus liko apiplėšti.
Dar vieną piniginę reformą 1961m. pirmą ketvirtį pravedė Nikita Chruščiovas. Ši pinigų reforma, palyginti su 1947m. praėjo mažiau skausmingai – 10 senųjų rublių buvo prilyginti vienam rubliui. Tuo pačiu santykiu pakeistos kainos, tarifai, atlyginimai. Išvengta sumaišties, pinigai buvo keičiami bene dvi savaites. Tik nuo 1961m. balandžio 1 d. cirkuliacijoje liko tik nauji pinigai. Jie buvo mažesnio formato. Buvo pradėtos kaldinti vieno rublio ir 50 kapeikų monetos. 1965m. pradėtos kalti jubiliejinės proginės monetos.
Sovietų sąjungai 1990m. žlungant apyvartoje buvo bilijonai menkaverčių „medinių“ rublių, už kuriuos nieko nebuvo galima įsigyti, nes parduotuvėse nebuvo reikiamų prekių. Atgavusios Lietuvos ekonomiką žlugdė iš Rusijos vagonais gabenami rubliai. Siekiant apsaugoti rinką 1991m. rugpjūčio 5 d. buvo įvesti Lietuvos laikinieji pinigai – Bendrieji talonai, šnekamoje kalboje dažniausiai vadinti vagnorkėmis, leidę išeiti iš rublio zonos. Ant laikinųjų talonų 1991 m. laidoje buvo pavaizduoti driežai, garniai, sakalai, kiaunės lūšis, briedis, stumbras kito žvėrys ir paukščiai. Tais metais išleistos popierinės 0,1, 0,5,  1, 2, 5, 10, 25, 50 ir 100 talonų vertės vagnorkės. Vėlesnėse 1992 ir 1993m. laidose pavaizduoti kiti žvėreliai kiaunės elniai, vilkai, meškos. Atsisakyta mažų iki vieno talono vertės vagnorkių, išspausdinti 500 talonų vertės laikinieji pinigai. Jie buvo gana primityvūs, mažai apsaugoti nuo klastojimo.
Galiausiai savo darbą atlikę bendrieji talonai 1993m. birželio 25 d. buvo pakeisti litais santykiu 100:1, nors vengiant bereikalingos suirutės jie apyvartoje išbuvo iki liepos 20 dienos. Į apyvartą išleista vieno lito (su Žemaitės), 2-jų (su Valančiaus), 5-ių (su Jono Jablonskio), 10-ties (su lakūnais Stepono Dariaus ir Stepono Girėno), 20-ties (su poeto Maironio), 50-ties (su patriarcho Jono Basanavičiaus), 100- ties (su istoriko Simono Daukanto) atvaizdais. 1997m. išleisti 200 litų banknotai su filosofo Vidūno atvaizdu, o 2000m.- su Vinco Kudirkos atvaizdais.
1991 m. Lietuvos monetų kalykloje pagamintos 1, 2 ir 5 centų aliumininės, 10, 20, 50 centų vario, cinko, alavo lydinio, 1, 2 ir 5 litų aliuminio monetos. 1997-1998 m. apyvarton buvo paleistos 10, 20, 50 centų, vieno, dviejų ir penkių litų monetos pagamintos iš vario, cinko ir nikelio lydinio.
1997-2005m. buvo išleisto proginės apyvartinės 1 lito vertės monetos skirtos Lietuvos banko ir lito 75-mečiui ( 997), Baltijos kelio metinėms (1999), Vilniaus universiteto 425 metinėms (2004) ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmams (2005).
Be jų imta kalti kolekcines progines monetas. 1993-2008m. pagamintos 54 proginės kolekcinės, daugiausia sidabrinės 5, 10, 50, 100 ir 200 litų monetos, jų tarpe 8 auksinės vieno, 10, 100, 200 ir 500 litų monetos.