Petro Zalansko (1900-1980) pateikta tautosaka

         Prasideda gavėnios septynios savaitės. Visų gavėnių žmonės valgydavo sausai. Septynių metų vaikas jau pasnikavo. Per visų gavėnių žmonės valgė saldį. Labai buvo gardus valgis su bulbėm. Pridaro pilnų džieškų – už savaitės jos nebūna. Tai daro kitų. Sekmadienį virdavo daug baravykų vieton mėsos. Grybus kaip išverda, skystimų nusunkia, o baravykus smulkiai sukapoja, prideda svogūnų, pipirų ir aliejun iškepa. Antras patiekalas – blynus kepdavo. Aguonas maldavom terłėn. O kaip buvo skanu ir sveika! Pirmadienis, antradienis ir ketvirtadienis – kopūstai su baravykais. Virti du patiekalai. Bulbienį košį verda. Prigrūda pieston aguonų, tas aguonas sudedam košėn, gerai išmaišom. Tokia [košė] vadinasi grūdzielius. Labai buvo skani. O dár valgėm su saldi. Saldė buvo pasaldyta. Nu ir kaip buvo skanu! Nepratom, kų ir gavėnia. Tik buvo baisu pamislyc toj gavėnia. Trečiadienis, penktadienis ir šeštadienis žirnius virdavom su bulbėm, vadinom prėskas. Tan prėskan dėdavom visokių prieskonių: svogūnų, pipirų, lapelių. O žmonės tadu visi eidavo žuviauc, žuvių gaudyc. Kaip parneša daug žuvių, tas žuvis nuskuta, išskrodžia, an kopūsto lapo sudeda, pasūdo, išmaišo, pečiun prikūrytan padžauna. Nereikia sudegyc. Tos žuvės išdžiūvį būna trapios. Kaip verda bulbių bulbienį, visadu tų žuvių patruškina, deda tan buljonan. Nu kokis buvo gardumas nesvietiškas! Dar ir dabar rašydamas sailį ryju, kaip tī buvo skanu!

        Pusketvirtos nedėlios prieš Velykas trečiadienin būna pusiaugavėnis. Vadinasi krìkštai šita šventė. Moteros bulbes tarkuoja, kitos moteros arba vyrai grūdam aguonas ir kanapes. Aguonas, būna, darom su cukrum, o kanapes grūdam su svogūnu. Brazdus nusunkia kaip cepelinam. Brazduose indėdavo grikinių miltų. Daro tokios formos kaip cepelinai. Vienuose pridedam aguonų, o kituose – kanapių. Vienus verdam, kitus kepam. Kepti būna skanesni. Pusiaugavėnin kepa šaltanosius.
       Nu ir taip mes šitų gavėnių šventėm garbingai. Kiekvieną dieną vakarais giedojome šventas giesmes – Kristaus kančias.
       Mes, tėvulio ir motułės vaikai, buvom visi giesmininkai. O aš buvau pats gerausias giesmininkas. Būdavoc, kaip pagiedam vakarais šventas giesmes, tai mūs tėvulis daug ašarų išłdavo – jam taip buvo gražu. Mūs tėvulis sakydavo: „Vaĩkelei, jūs taip gražiai pagiedat kaip dangun aniolai.“ O dabar tegu vaikeliai pagieda šventas giesmes! Nu kad jie nemoka ir akvatos neturi.

    Laukiame Verbų sekmadienio. Visi verbelas laužiame nedėliu anksčau, kad verbełės išsprogtų. Prie verbełės dedam visokiausių gėlių. Tas verbelas surišam vilnoniais siūlais, visokiausių spalvų gijom, kad papuošus gražiau verbełį. O tos gijos dar kitiem dalykam padeda. Kaip seniau moterios pjaudavo rugius pjautuvais, užpjauna rankas, rankos sutinsta. Tadu reikia nog šventytos verbełės tas gijas spalvotas vilnones nurišti ir užrišti an sergančios rankos. An kitos dienos ranka būna jau sveika. O dar tos verbełės kiek būna pamačnios! Kaip graudža graustinis, kaip trinksi perkūnija, tadu šventytos verbełės ėglukus deginam, šventytu verbełi žegnojam gyvenamų namų.
      Kałbėdavo motułė tokius poterus, prisimenu, kaip ji kałbėjo šitais žodžiais: „Per pabažnas šventas mergas, per pabažnas šventas našlas, per pabažnas šventas moteris, per pabažnus šventus vyrus. Tegu Dievulis priima jų karštas maldas, o mus apgina nuo perkūno, nuo ugnies, nuo visokios nelaimės.“.
     O dár ne viskas. Seniau seni žmonės pasakojo, kad reikia pasodyti šventyta verbełė ir šventytas Verbų sekmadienį šermukšnis prie šulnio arba prie šaltinio, kad jie prigytų ir užaugtų. Tai bus brangi Dievo dovana. Dėl ko sodinasi šitiej du šventyti medžiai? Kaip bus pasaulio pabaiga, tadu bus visi vandenai krauju ir nuodais užteršti. Tik tī bus švarus vanduoj, kur bus pasodyta šventyta verbełė ir šermukšnis. Yra žmonių, kuriej buvo labai tikintiejai, tai pasodino tuos medžius, ir medžiai užaugo. Tik tokių stebuklingų medžių yra labai labai mažai pasodyta.
     O kaip sulaukiam to Didžiojo ketvirtadienio, penktadienio, šeštadienio, kaip prisiartina Kristaus kančios baisios, tai tikintiejai žmonės kartu padėjo Kristui nešti kryžių. Neišvengiamą tą sunkų medžio kryžių. Nesikeikė, nesibarė, visi eidavo bažnyčion dešimt kilometrų. Visi meldėsi, visi giedojo „Kryžiau šventas visų medžių“. Visi gulam kryžium an žemės, bučiuojam visi Kristaus kojas, aukojam pinigus. O labiausia aukodavom savo karštas maldas. O kada įdeda Jėzų Kristų grabi, kaip užgieda kunigas „Verkit, angelai dangaus šventieji“, žmonės geros širdies visi pradėdavo verkti – padėdavo Motinai Švenčiausiai verkti ir visiem šventiejiem, Kristaus visiem mokiniam. Tadu Kristaus verkė ne tik dangaus šventiejai, ale verkė visa gamta – medžiai, upės, šaltiniai, visokie kedrai. Saułė, mėnuo ir žvaigždės pritemo, saułėn nebuvo spindulių žiūrint ant tų Kristaus sopulių. Visi kryžiuotojai žydai persigando, žemė drabėjo, uolos trupinos, skaldėjo, saułė šviesybės nedavė. Patys žydai išsigando. Daug žydų įtikėjo Kristų.

***

     Velykų šeštadienį visi žmonės kepdavo pyragus. Visas kaimas kvepėjo Velykų pyragais. Pyragus kepdavo – saldi grietinė arba pienas, sviestas ir kiaušiniai. Užtai pyragai toli kvepėjo. Kiaušinių virdavom cielų kapų (kapon buvo šešiasdešimt kiaušinių). Mėsos virdavo vienų kumpį, vienų kiaułės galvų ir dar kelias dešras.
     Dař parašysiu,] kaip Velykai kepdavom skanius valgius ir kokiuose induose. Seniau blėkelių beveik nebuvo, o geri šeimininkai turėjo tokius molinius sūdus, prastų žmonių savo rankom padarytus. Prisineša molio, bet mėlyno šlyno. Tų šlynų kelias savaites pūdo. O paskui labai ilgai minko. Tiek jį minko, kad jis būtų kaip kvietinio pyrago tešla. To šlyno iš gabalo neatpłėši, reikia, kiek nori, atpjaut peiliu. Nu ir patys žmonės, kokį nori, indų patys pasidaro. Pirmiausia darydavo pailgus beveik pusės metro, galai – apvalūs kūgiai, in dugnų siauriau, o į viršų biskį plačiau, bet nedaug. Tuos indus vadino žmones lakankom. O kitus žmonės lipdė kruglus, gilius, taip nuo žemės siauriau, o į viršų plačiau. Dėl to darydavo į viršų plačiau, [kad]  kaip iškeps pyragas ar grikinė babka, tų lakanką apvertei – ir išpuls tas pyragas ar babka cielas kaip Velykų kiaušinis. O dar jei lieka to šlyno, tai darom mažukes, vadinam jas terłėm, – aguonom trinc ir kanapėm. Tas pailgas vadinom lakankos, tas kruglas dideles – gaugo¬łėm, o mažukes vadinom terłė, terlałė. Tai, būdavoc, Velykai kepdavom pyragus lakankose, gaugołėse, terłėse. Tai koki buvo gardūs pyragai ir sveiki! ...
     Didžiausių bandų pyrago vežė šventyt, duonos mažų bandukį, mėsos cielų kumpį ir porą dešrų. Kiaušinių tiek šventino, kiek buvo šeimos namuose. Sūris kaip kelmas ir sviesto. Dar kad būtų visokių valgių šventytų. O tų kiaułės galvų verda, kad būtų skanūs kopūstai. Per Velykas kitų karapkų didžiausių [valgių] vežam vubagam, kuriej sėdi pas bažnyčių, kuriej meldžiasi, kad visos dūšełės po smercies nueitų dangun.
     Visi žmonės keldavos nog pusės nakties, važiuodavo laukti Prisikėlimo. Tris kartus eidavom aplink bažnyčių, giedojom visi „Linksma diena mums nušvito“. Paskiausia kunigas šventina pyragus, o kiti šeimos nariai kinko greicau arklius. Apšventinus pyragus, visi skuba, bėga, vienas per kitų virsta, grūna, rėkia iš džaugsmo, kuriam greicau namo parvažiavus.
    Kolai žmonės iš miesto išvažiavo, žydai iš savo namų nei vienas galvos neiškišo – bijojo, kad jų nesuvažinėtų. Žydai cik per langų žūrėjo, ir tai bijojo savo pirkion būt, kad žmonės, graitai važuodami, vienas kitų lenkdami, neužkabytų už žydo namo, sųsparos nenutraukt. Tai žydai labai bijojo. O kų tu teisman paduosi, kalto nesurasi. Kaip didžausias karas prałėkė.
O kiek žmonių keliu važiuodami apsikoliečina, vienas kitam ratus sulaužo, vieni kitiem vežimų pervercia lanktynėn eidami visas kelias. ...
    Parvažiavį namo, arklius iškinkį, visi bėga greicau prie stalo. O visi vaikai laukiame, nevalgom nei kiaušinio – pirmiausia reikia atsigavėti šventytu kiaušiniu ir viską šventytą valgyti. Pavalgius maži vaikai bėga po kaimų kiaušiniaut, o visa šeimyna gula paiłsėt. Vakari popiet visi bernai renkasi lalauc. Mergos klojasi patalus ant suolo po langu: kaip ateis lalaunykai, kad visus bernus matytų, katris gražiausia gieda. Kaip bernai pagieda, tų namų merga dešimt kiaušinių paduoda bernam per langų. O bernai vieni ima kiaušinius, kiti mergų už rankų traukia per langų. O merga rėkia, nesiduoda paimt. Bernai pagieda mergai dar svietiškų „Oi ant kalnelio stovėjo grūšełė, vynelis vyno žaliasai“ .
    Pirmų dienų Velykų ir seni, ir bernai, ir vaikai – visi eina mušynėn, kurio bus drūcausias kiaušinis. Nuo kiaušinių tai bernai pradeda ir galvas daužyti vienas kitam už falšyvus kiaušinius.
    Antrų dienų Velykų lalaunykai baliavoja, geria arielkų, kiaušinius verda, kepa, geria žalius, kad gerau giedotųsi. Mergų kviečia tan baliun. O kiti eina an sūpynių. Po pietų pradeda šokti.
    Keturias dienas švęsdavom Velykų, seni ilsėjos, o jauni linksminos.
    Kaip buvo seniau linksmos Velykos!
***