SAUSINIS, VILKINIS, VILKŲ, SIEKIS, KALĖDŲ

2 d. – Advento pradžia
4 d. – Šv. Barbora
6 d. – Arklių diena, Šv. Mikalojus
13 d. – Šviesos diena, Šv. Liucija
21 d. – Žiemos saulėgrįža (Elnio devyniaragio šventė)
24 d. – Kūčios (Kočės)
25 d. – Šv. Kalėdos
26 – 30 d. – Blukvilkis, Kaladės dienos
31 d. – Kūčelės

Advento pradžia. Adventas – tai iki Kalėdinis laikotarpis. Pagal bažnytinį kalendorių, adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas bei trunka nuo trijų savaičių ir vienos dienos iki trijų savaičių ir šešių dienų. Advento pirmasis sekmadienis nuo IV a. laikos ir katalikų bažnyčios metų pradžia.
Adventas pilnas paslaptingumo ir netikrumo. Žmonės tikėjo, kad visur vaikšto dvasios, galinčios pakenkti, todėl vengė dirbti įvairius darbus. Nepynė pagalvių, nes varnos žąsiukus išnešios, nevijo botagų, nes avys kvaituliu suksis. Stebėdami gamtą, sprendė apie ateinančių metų derlių. Per adventą nevalia linksmintis – šokti, dainuoti, burtis jaunimui, vaikinams lankyti merginas. Tris kartus pasninkaudavo – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Nevalgė nieko pieniško ir mėsiško. Lietuvių liaudies saulės sugrįžimo šventei skirta daug dainų, mokslininkų paskaičiavimu – apie du trečdalius visų kalendorinių. Jas vadina advento arba kalėdinėmis. Dainuodavo jas vakarodami susirinkę bendrai ką nors dirbti, neretai iki pat Trijų Karalių. Advento dainose apdainuojamas bernelio ir mergelės troškimas susitikti, atrasti vienas kita ir pan.
Advento dainos parodo, kaip žmonės suvokė pasaulį. Saulei gresia mirtis; atsiradusiam chaosui, tamsioms požemių jėgoms priešpastatoma kosmoso darna. Daugelis pasaulio tautų kosmosą įsivaizduoja kaip medį. Advento dainų pasaulio įvaizdis yra grūšelė, kurioje žvakelė dega; elnias devyniaragis, kuriam ant devinto rago stovi seklyčia, jovaras, šermukšnis ir t.t. Šios dainos skiriasi tik joms būdingais priedainiais: „leliumai“ „kalėda“, „lelu kalėda“, „rana mirana“ ir kt. Šių dainų archaiškumą patvirtina tai, kad tarp gausybės užrašytų, nė vienoje neužsimenama apie Kristaus gimimą.
Vakarais ne tik dainuodavo adventines dainas, bet ir žaidė advento žaidimus, šoko ratelius, kuriuose vyravo piršlybų, vestuvių motyvai (pvz. „Jievaro tiltas“).

Šv. Barbora IV a, pr. Mergelė kankinė, liaudies skulptūroje vaizduojama vienoje rankoje laikanti kieliką su ostija, kitoje rankoje – kalaviją. Šv. Barbora buvo laikoma ir avelių globėja, todėl tą dieną iš vilnų nei verpė, nei audė. Ištekėti trokštančios tikėjo, kad naktį sapne likimo skirtasis jas būtinai pagirdys, jei jos eis gulti užvalgiusios sūraus maisto.

Šv. Mikalojus – tai kilniu gyvenimo pagarsėjęs IV a. vyskupas. Rusų sentikiai jį laiko saugotoju nuo ugnies. Kai kur Lietuvoje ši diena buvo laikoma samdinių, ypač piemenų ir pusbernių tarybos pabaiga.

Arklių, Žirgų Ašvienių dieną būdavo pamaloninami arkliai, dėkojant jiems už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas sočiai priberdavo avižų, aptaškytų juodo gaidžio krauju.

Šviesos diena. Jei ši diena saulėta, biržiečiai spėjo būsiant ramius, be vėtrų ir audrų ateinančius metus, ir javai nenukentėsią. O Seirijų apylinkių žmonės manė, jeigu Šviesos dieną ir po to 9 dienas bus blogas oras, tokie pat blogi orai būsią ir per ateinančias Velykas, jeigu ne ištisą vasarą. Kitur Lietuvoje nuo Šviesos dienos dvylika dienų paeiliui atidžiai stebimas oras: Pirmoji šio tarpsnio diena atitiksianti sausio orus, antroji - vasario ir t.t.
Apie gruodžio tryliktąją vakarai jau nustoja trumpėję - Saulė leidžiasi vienu ir tuo pačiu metu. Tik iš ryto ji dar vis kiek „pramiega“. Taip bus iki Kalėdų, žiemos saulėgrįžos šventės. Senovėje gruodžio mėnuo – saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių rudens darbų laikais. Papročiai draudė darbus, ypač tuos, kurie susiję su sukimo judesiu: negalima malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodus. Mitine mąstysena vadovaujantis, vengta sutrikdyti natūralius gamtos procesu, susijusius su Saulės kelione dangaus skliautu. Gruodžio 13 – oji pagal senąjį Juliaus kalendorių atitikdavo Kalėdas. Pasiruošimas šventei prasidėdavęs prieš savaitę. Tik savaitės ilgumas senovėje būdavęs devynios dienos, kaip tai savo raštuose mini S. Daukantas. Taigi šventei ruošdavosi nuo gruodžio 6 – osios.

21 d. – Žiemos saulėgrįža (Elnio devyniaragio šventė). Tą dieną vengta skersti kiaulę, tikint, kad ji ilgai nenusibaigsianti, o svilinamas gali atgyti, pagriebti degančių šiaudų gniūžtę ir padegti kluoną. Šiaip jau skerstuvėms laikas renkamas pagal Mėnulio fazę. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa „pučiasi“, būna skani ir minkšta. O ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei tas darbas atliekamas penktadienį, tai mėsa gerai laikysis, nes ir „kirmėlėms pasninkas“. Vasaros darbymečiui lengviausia išsaugoti delčiagaly skerstos kiaulės lašinius. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima nuspėti, kokios žiemos laukti. Jei kasos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė bus šalta.

Kūčių vardas kilęs iš ritualinio patiekalo, kūčios. Jį gamino iš šutintų kviečių, miežių, kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ar medumi ir vaišino mirusiųjų protėvių vėles. K. Būga tvirtino, kad lietuviai žodį „kūčia“ dar XII a. per rytų slavus pasiskolino iš graikų ir Kūčias šventė dar iki krikščionybės įvedimo.

Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moteris skuba sutvarkyti trobą – mazgoja sienas, suolus, stalus, grindis. Jos taip pat ruošia valgius šventėm. Vyrai parūpina malkų, pašaro gyvuliams, aptvarko kiemą, kūrena pirtį, šiaudais, kuriais buvo nukošti žirniai „kūčia“, apraišioja obelis. Vakarop būtinai visi turi išsimaudyti, persirengti švariais marškiniais, šventiniais drabužiais. Tądien laikomasi sauso pasninko, tad visi gauna tiktai šutintų žirnių ar pan. Užtai visi laukia šventinės vakarienės, kuri bus ankščiau, negu užtekės Vakarinė žvaigždė. Svarbus darbas yra kočėlo galu puodynėje sutrinti aguonas miešimui – tai atlieka vyrai. Į šitokį miešimą merkiami smulkūs neraugintos kvietinės tešlos džiūvėsiai (sližikai).

Viską suruošus, stalas uždengiamas balta linine staltiese. Po ja pataršoma sauso šieno. Aiškinama, kad tai reikia daryti, prisimenant, jog gimęs Jėzus buvo paguldytas prakartėlėje ant šieno.Bet tyrinėtojų nuomone, ši tradicija 0 tai žmonių dalinimasis maistu su gyvuliais ypatingu senųjų-naujųjų metų sandūros laiku. Pastalėje dar pametamas nekultų kviečių pėdas, tarsi derliaus dvasios įsikūnijimas, arklio pavalkai ar apynasris, simbolizuojantis gyvulių dalyvavimą puotoje. Šeimoje, kur būdavo nelygus valgytojų skaičius, pasikviesdavo neturtingą bešeimį, kad būtų pilnas skaičius. Jei tais metais kas nors iš šeimos būdavo miręs, prie stalo namiškiai jam palikdavo tuščią vietą, padėdavo šaukštą. Kūčių vakarienėje, žmonių įsitikinimu, dalyvauja ne tik gyvieji, bet ir šeimos mirusieji. Prie stalo sėsdavo ir samdyta šeimyna, tai ir atsisveikinimo su darbdaviais vakarienė. Per Kalėdas paleidžiami jau ir tie samdiniais, kurie dar buvo likę.

Kūčios – šeimos santarvės diena. Net jei per metus būtų buvę pyktasi, prieš Kūčias būtinai susitaikydavo, be to stengdavosi ir visas skolas atsiteisti.Ant stalo stengiamasi pateikti 12 patiekalų tiek, kiek yra mėnesių metuose. Šias laikais Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičio (plotkelės) laužymu. Kalėdaitis – šeimos santarvės duonos simbolis. Seniau laužomas ruginės duonos kepalėlis, kūčių duona. Valdyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, sukalbėjus maldą, tėvui pasisveikinus sulaukus Kūčių ir palinkėjus visiems gerų ateinančių metų ir dalijantis  kalėdaitį. Pavalgius motina beria ant vaikų kviečius: kuris daugiau pagaus, tas turtingiau gyvens, bus laimingesnis, tam ir dalios daugiau skirti reikia.

Pavalgius stalo nenukrausto. Tiki, jog naktį ateis mirusiųjų vėlės. Šeimininkas po truputį visų valgių nuneša į tvartą  gyvuliams, jiems rytojaus dieną padalina ir tą šieną, kuris buvo po staltiese.

Kalėdos - senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų.

Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikščiojo į svečius, net valgių negamino: buvo valgoma tai, kas pagaminta anksčiau. Kalėdų rytą, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, kalėdines giesmes, paskui vienas kitą sveikindavo su šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius.

Švenčiant Kalėdas kaime, anksti rytą nuimdavo šieną nuo kūčių stalo ir išnešdavo gyvuliams. Nuėmę šieną žiūrėdavo, ar daug sėklelių - grūdų - iš šieno pribiro. Jeigu jų daug rasdavo, tai ateinančių metų derlius bus labai geras. Kūčių stalo šienas buvo padalinamas karvėms, jaučiams ir avelėms. Arkliai to šieno negaudavo, nes Šv. Rašte nerašoma, kad arklys buvo prie gimusio Jėzaus tvartelyje.

Išėję į lauką, žiūrėdavo, koks Kalėdų oras. Jeigu Kalėdos baltos - tai Velykos žalios. Jeigu pasitaikydavo, kad per Kalėdas sniegas dar nebuvo padengęs žemės, tai Velykose tikrai snigs. žmonės taip pat stengdavosi prisiminti, ar nėra kam nors skolingi. Visas skolas reikėdavo grąžinti prieš Kalėdas, jeigu negrąžinsi - visus metus turėsi vis skolintis ir skolintis.
Vėlesniais laikais žmonės daugiau judėdavo iš namų ir pirmąją Kalėdų dieną, tačiau nebuvo užmirštama, kad tai Jėzaus Gimimo šventė. Pvz., kaimynai susirinkdavo į didesnio ūkininko trobą, giedodavo kalėdines ir kitas šventas giesmes, bendrai pasimelsdavo, o tik tada pasirodydavo muzikantai. Šeimininkas ir šeimininkė pirmieji pradėdavo šokti, tuo atidarydami pasilinksminimą. Tai buvo oficiali advento pabaiga, nes advento metu linksmintis vengiama, arba net draudžiama.

Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi vakarai tame laikotarpyje vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų - per daug šventa.

Kalėdų eglutės Lietuvoje pradėtos plačiau puošti nepriklausomybės metais (ypač antrajame jos dešimtmetyje). Šis paprotys ir daugumas eglutės papuošalų atėjo iš Vokietijos. Papuošalai buvo stikliniai - įvairios figūros: angelai, seneliukai, kareivėliai, varpeliai, burbulai. Taip pat kabindavo saldainius su spalvotais, blizgančiais popierėliais, raudonus obuolius, gražius pyragaičius. Vaikai po Kalėdų galėdavo "nusiskinti" skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams. Kadangi eglutes apšviesdavo tikrų žvakučių liepsnelėmis, jos buvo uždegamos tik vieną kartą - Kūčių vakarą po vakarienės. Vėliau eglės šakos jau buvo per daug išdžiūvusios ir žmonės bijodavo gaisro nuo žvakučių liepsnos. Vokietijoje buvo mada eglutes papuošti Kūčių vakarui, o paskui vėl nuimti žaisliukus ir išmesti eglę pirmąją Kalėdų dieną. Lietuviai šio papročio nesilaikė, ir eglutė namuose stovėdavo iki Trijų Karalių (oficialios Kalėdų laikotarpio pabaigos).

Blukvilkis. Pagal S. Daukanto pateiktą versiją, kadaise senieji kuršiai arba žemgaliai po kalėdinių vaišių ir ateities pagal žvaigždes spėjimo „vilko bluką per kiemus. Paskui tą bliką sudegino, kaipo sunkų praėjusįjį metą, vildamiesi, jog ateinantysis metas bus daug lengvesnis ir nereiks taip sunkiai dirbti kaip praėjusįjį metą. Sudeginus senuosius metus, moteriškos tuojau parodė lėlę, iš medžio išdrožtą, kurią vyriškieji gobstė, bet moteriškos ją paslėpti  turėjo, idant nematytų ir nebeieškotų“.

Tautosakininkas N. Vėlius bliko vilkimą gretina su slavų Bedniako – naktį prieš Kalėdas deginamo kelmo, trinkos ar pliauskos, papročio, kurį V. Toporovas vedė iš simbolinio drakono ar gyvatės žudymo.  Šią hipotezę jis ir papildė, teigdamas, kad „mitinė būtybė, kurią reiškė senųjų lietuvių Kalėdų švenčių blukas, irgi galėjo būti artima velniui. Ši prielaida įdomi požiūriais. Pirma, ji sustiprina teiginį, kad velnias galėjo būti ne tik siejamas, bet ir identifikuojamas su kelmu, ir antra, leidžia pradėti ieškoti velnio ryšio su Naujųjų metų ciklo šventėmis – Kūčiomis ir Kalėdomis“.

Trinkos vakaro vyksmą vaizduoja XIX a. latviški periodiniai leidiniai. „Trinkos vėlinės būdavo švenčiamos žiemos mėnesį (gruody), pačiame metų gale. Tada žmonės, laukų ir jaujos arbus baigę, eidavo iš namų į namus, didelę trinką už karnų virvės vilkdami. Į kuriuos namus su šia trinka nueidavo, ten būdavo sutinkami labai džiaugsmingai, su valgiais ir gėrimais, paskui tempdavo ją toliau į kitus namus ir vėl darydavo tą patį. Paskutiniuose namuose trinka sudegindavo kaip ženklą, kad senųjų metų vargas baigtas ir prasideda nauji metai“.

31 d. – Kūčelės. Pirmasis žiemos mėnuo. Saulė pasirodo retai, žemę slepia sniegas ir kausto šaltis. Iš didžiųjų darbų valstiečiams belikęs linamynis. Linamyniui, kaip ir kitiems sunkiems darbams pavasarį -  mėšlavežiui, vasarą - šienapjūtei, rugiapjūtės - buvo kviečiamos talkos. Betgi linamynis, ypatingas tuo, kad buvo dirbama naktimis: dieną jaujos pirtyje linų stiebeliai buvo karštyje džiovinami, naktį rankiniais mintuvais vyrų laužomi ''minami'', merginų -  čia pat išlaužtos iš stambių spalių linų saujos braukiamos lengvesniais mintuvais ar brukamos bruktuve.

Jauja būdavo apšviesta besikūrenančių šakalių (juos kurstyti buvo paauglių ir karšinčių senelių darbas) ar prie sienos pakabinto žibinto. Puiki proga vaikinams apsitaisius šmėklomis, pagąsdinti . merginas. Ateidavo „'giltinė“' su mediniu dalgiu, '„ožys“, „meška“, „arklys“ ir  „gervė“. Atėję „žydeliai“ „pirkdavo“ merginas. Baigus linus doroti, atsilikę kaimynai būdavo pašiepiami ir paraginami, atnešant jiems ''kuršį'' - didelę šiaudinę lėlę. Galimas dalykas, taip prisimenamas jaujos dievaitis - Gabjaujis. Ilgais žiemos vakarais moterys verpdavo' ausdavo, plunksnas plėšydavo, o vyrai malkomis rūpindavosi, drožinėjo, virves vijo, žvakes liejo, tinklus pynė. Mažieji klausydavosi pasakų, kurias sekė suaugusieji, dirbdami visus tuos darbus.

Talkos metu šeimininkės stengdavosi paruošti kuo skanesnį ir sotesnį maistą. Suvalkijoje, Pietų Žemaitijoje ypač populiarus linamynio talkų patiekalas buvo riebus kugelis, Vakarų Žemaitijoje - kruopų, žirnių, bulvių ir šviežios kiaulienos šutinys, vadinamas šiupiniu, įvairūs virtiniai su lašiniais ar varške vidurio Lietuvoje, Dzūkijoje - ant kopūstlapių duonkepyje iškeptos bulvinės bandos su grietinės ir spirgučių dažiniu. Apie Trakus sakyta: ''Jei per linamynį nėra bandų, tai ne talka ''. Jei talka vykdavo pasninko dienomis, Žemaičiams spirgius atstodavo kanapės, o dzūkai skanindavo valgius saldžiu trintų aguonų miešimu. Talkininkai paprastai buvo vaišinami ten pat, jaujoje, net keletą kartų per naktį. Darbo talkos, anot žymiojo suomių etnologo Kumsta Vilkuma, senovės žmogui buvo vienas didžiausių švenčių. Jų metu kiekvienas turėjo puikią progą parodyti savo sugebėjimus, išprusimą, mokėjimą bendrauti, krėsti pokštus. Čia ne tik užsimegzdavo pažintys, bet neretai buvo pasirenkamas partneris vedyboms.

Neilgomis poilsio - „pypkiarūkio“ valandėlėmis senesnieji sekė pasakas, minė mįsles, jaunimas krėtė išdaigas, vaikinai, demonstruodami jėgą, vikrumą, sumanumą, prasimanydavo įvairiausių vyriškų žaidimų. Ilgais žiemos vakarais moterys verpdavo, ausdavo, plunksnas plėšydavo, o vyrai malkomis rūpindavosi, drožinėjo, virves vijo, žvakes liejo, tinklus pynė. Mažieji klausydavosi pasakų, kurias sekė suaugusieji, dirbdami visus tuos darbus.
Tradicinis skerstuvių metas. Geriausias laikas meitėlį ant šono versti - per Mėnulio pilnatį arba priešpilnyje. Tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani. Iš kiaulės kasos spėjama, kokia bus žiema. Jei jos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė bus šalta.
Lietuvių liaudies saulės sugrįžimo šventei skirta daug dainų, mokslininkų paskaičiavimu - apie du trečdalius visų kalendorinių. Jas vadina lauktuvių (advento) arba kalėdinėmis. Dainuodavo jas vakarodami susirinkę bendrai ką nors dirbti, neretai iki pat Trijų Karalių. Kalėdinėse dainose apdainuojamas bernelio ir mergelės troškimas susitikti, atrasti vienas kitą ir pan. Šios dainos parodo, kaip žmonės suvokė pasaulį. Saulei gresia mirtis; atsiradusiam chaosui, tamsioms požemių jėgoms priešpastatoma kosmoso darna. Daugelis pasaulio tautų kosmosą įsivaizduoja kaip medį. Saulės lauktuvių dainų pasaulio įvaizdis yra grūšelė, kurioje žvakelė dega, elnias devyniaragis, kuriam ant devinto rago stovi seklyčia, jovaras, šermukšnis ir t.t. Šios dainos skiriasi tik joms būdingais priedainiais: „leliumai“, „kalėda“, „leliu kalėda“ ir kt. Šių dainų archajiškumą patvirtina tai, kad tarp gausybės užrašytų, nė vienoje neužsimenama apie Kristaus gimimą . Vakarais ne tik dainuodavo kalėdines dainas, bet ir žaidė šio meto  žaidimus, šoko ratelius, kuriuose vyravo piršlybų, vestuvių motyvai (pvz.: „Jievaro tiltas“).

Parengta pagal L. Klimkos, M. Liugienės, J.Trinkūno, L. Petkevičiūtės, E.Ramono, J. Kudirkos surinką medžiagą.