GEGUŽINIS, SĖTINIS, ŽIEDŽIUS, SĖMENIS, ŽIEDŲ, BERŽELIS, SULTEKIS

1 d. – Šv. Pilypas ir Jokūbas

4 d. – Šv. Florijonas

3 d. – Motinos diena

7 d. – Šv. Domicelė, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

8 d. – Galios diena, Cibulinis, Šv. Stanislovas

12 d. – Šv. Pankracas

13 d. – Mildos, Gegutės šventė

15 d. – Šv. Izidorius, Sėjos pabaiga

24 d. – Šeštinės

31 d. – Sekminės

Gegužės mėnuo gamtoje surengia tikrą perversmą, niūrią pilkumą staiga apgobdamas įvairių atspalvių žalia skraiste. Joje margaspalvių žiedų raštai. Tarp kitų žiedų akį malonina nuošalioje miško kertelėje pražydusios gegužraibės. Pasakojama, kad gegužraibės užauga ten, kur nukrinta gegučių ašaros.

Pavasarinės sėjos tradicijos. Pirmąją gegužės mėnesio savaitę didžiojoje Lietuvos dalyje baigiasi šalnos, vidutinė paros temperatūra pakyla virš 10 C.
Parinkdami sėjos metą, lietuviai nuo senovės vadovavosi gamtos požymiais: avižas sėdavo, kai ievos pražįsta, alksnių lapeliai išsprogsta; kanapes – kai epušė parausta ir gegutė užkukuoja; žirnius – obelims baltais žiedais apsipylus; pupas – klevams žiedus išskleidus; agurkus – vyšnioms pražydus; linus – pradėjus šermukšniams ir kadagiams žydėti; bulves – obuoliukams užsimezgus; miežius – žiemkenčiams plaukėjant, putinams žydint. Javams sėti reikėdavo sulaukti šiaurinio vėjo, saugančio nuo kenkėjų, arba bent pradėti sėją nuo šiaurinio lauko kampo. Tačiau tiksliausiai viską pasakydavo Mėnulio išvaizda – šimtmečių, o gal ir tukstantmečių patirtis mokė, kad nuo Mėnulio fazės priklauso gyvybės pulsas gamtoje. Bendriausia taisyklė, kurią žino visos kaimo močiutės, yra tokia: tuos augalus, kurie derlių brandina virš žemės, reikia sėti esant jaunam Mėnuliui; šakniavaisius, kurių derlius tarpsta po žemėmis, reikia sodinti, kai Mėnulis dyla. Kviečius, miežius, avižas geriausia sėti, kai Mėnulis yra trijų vakarų „ragučiuose“.

Javų sėja, kaip vienas svarbiausių lauko darbų, seniau būdavo pradedama su tam tikromis apeigomis, burtais ir prietarais. Pirmiausia spėja, kokie javai šiais metais geriausiai derės. O spėja taip: pastato visą šeimyną gryčioje prie durų. Stovintieji laiko atkišę rieškutes, o sėjėjas beria visų javų po truputį. Kurių grūdų daugiausia pagauna stovintieji, tokie javai šiais metais geriausiai derės.
Pripila pilną sėką grūdų, užsikabina sėko pasaitą ant kaklo, atsistojęs pasirengia sėti ir kalba pusbalsiai tokį užkalbėjimą: Duodu tau, Dievuli, sėklą, kad tu atiduotum šimtą kupinų sėklų. Augink ir brandink mano pasėlius, kad užaugtų ant mūsų dalies, neužmiršk alkanų gyvulėlių, paukščių ir vabalėlių. Atitolink debesis ledų ir audrų, naikinančių javelius. Skalsa! Amen.

Leidžiant sėti, reik įdėti duonos ir druskos, tai niekad duonos nepritrūks. Miežius pasėjus, valgoma kiaulės uodega, kad ilgos varpos augtų. Norint eiti linų sėti, reikia išvirti kiaušinius ir lupti: jei gerai nusilups, tai sėti tą dieną, o jei ne – tai nesėti.

Šv. Pilypas ir Jokūbas – apaštalai, imperatorių Nerono ir Tito laikų kankiniai.

Šv. Florijonas – romėnų karys, atsivertęs į krikščionybę ir už tikėjimo išpažinimą sudegintas ant laužo apie 300-uosius metus, liaudyje laikomas saugotoju nuo gaisro (jis garsėjo vienu kibiru vandens užgesinęs degantį namą). Šiuo metu tai ir profesinė ugniagesių šventė.

Motinos diena – viena gražiausių pavasario švenčių, turinčių gilias tradicijas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tai diena, kai gražiausi gėlių žiedai dovanojami pačiam artimiausiam žmogui – mamytei.
Lietuvoje Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Tai simbolizuoja žmonių pagarbą kilniai moters – motinos prigimčiai. Taip atsidėkojama už jos rūpestį, auginant vaikus.
Mūsų senoliai Motiną, gyvybės nešėją, tapatindavo su Žeme, mat motina išaugina vaikus, o žemė duoda derlių. Pavasarį buvo garbinama Žemė ir namų židinio saugotoja Motina.

Motinos dienos ištakos senų senovėje, kai įvairios pasaulio tautos garbindavo moteriškos prigimties deives. Pagonys lietuviai garbino deives Žemyną (žemės globėją), Mildą (meilės deivę), Laimą (likimo, vaisingumo, vaikų globojimo deivę). Manoma, kad moteriškųjų dievybių garbinimas Lietuvoje buvo itin paplitęs. Šią tradiciją po Lietuvos krikšto iš dalies perėmė Mergelės Marijos – Jėzaus motinos – garbinimas.

Pasaulyje Motinos diena kildinama iš senovės Graikijos ir Romos tradicijų. Deivės motinos buvo garbinamos abiejose šiose civilizacijose per pavasario festivalius. Graikai kiekvieną pavasarį aukodavo aukas dievų motinai Chrono žmonai Rėjai. Aptikta įrodymų, kad 250 metais prieš Kristų buvo šventė romėnų deivės Magna Mater, kitaip tariant, Didžiosios Motinos garbei. Europoje paplitus krikščionybei, šias pagonių šventes pakeitė Motinos Bažnyčios šventė.

Galios diena, Cibulinė. Lietuvoje šią dieną sėdavę žirnius ir sodindavę svogūnus. Tauragės žemaičiai sakydavo, jog svogūnus reikia sodinti vos saulutei tekant, o kiti – jau saulutei nusileidus, bet dar mėnuliui nepasirodžius, kad svogūnai neišeitų į „žyduolius“. Šią dieną ir avižas sėdavo. Buvo sakoma, kad žirnių sėjėją šeimininkė būtinai turinti pavaišinti virta kiaulės koja, tai būsiančios didelės ankštys, žirniai gerai užderėsią. Iš tos dienos oro spėliota, koks būsiąs tais metais medunešis: jei saulėta – bus daug medaus, jei diena apniukusi – mažai.

Šv. Stanislovas Kostka (1550–1568) gimė lenkų didikų šeimoje. Kai Stanislovui sukako 14 metų, jis pradėjo lankyti Vienoje atidarytą jėzuitų kolegiją. 1565 m. gruodį Stanislovas stipriai susirgo ir prašė jam pakviesti kunigą, tačiau kunigo jam nepakvietė. Stanislovas daug meldėsi ir pasirodė šv. Barbora, o švč. mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Stanislovas pasveiko. Tačiau būdamas 18-os vėl susirgo ir mirė per Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę.

Dar vienas šv. Stanislovas buvo Krokuvos vyskupas, turėjęs galių gydyti žmones, prikelianti juos iš mirusiųjų

Mildos šventė. Milda – senovės lietuvių meilės laisvės ir piršlybų deivė, su malda ir meile susijęs, gegužės žieduose apsireiškiantis Mergelės – Motinos ir Dievo moteriškumo, Dvasios Šventosios baltiškas pirmavaizdis. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.

Mildos vardas pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai.

Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Kaune Mildos šventykla buvusi Svirbigaloje. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje. Manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.

Gegutės šventė. Pirmąją mėnesio savaitę būtinai išgirsime gegutę kukuojant. Manyta, kad jos balsu pati likimo deivė prabylanti. Iš čia ir tikėjimas, kad gali gyvenimo metus ar įsigysiamus turtus išskaičiuoti. Jei pirmąkart gegutė užkukuos jau sulapojus medžiams, metai bus geri, o jei „ant nuogų šakų“ – blogi.
Jaunimas, išgirdęs gegutę, kitados rinkdavosi į vakaronę. Ją pradėdavo prosenovišku „Gegužės“ žaidimu. Kiekvieną merginą iš eilės sodindavo užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito vaikinai prieidavo prie jos, paimdavo už rankų ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“ Sėdinčioji turėjo iš balso atpažinti tris. Po to atrišdavo akis, šokdavo su išrinktaisiais, pasikeisdavo dovanėlėmis. Nuo tada per visus metus vadindavo juos broleliais, o šie ją – seseria, pagelbėdavo vieni kitiems, padėdavo bėdoje, saugodavo nuo skriaudos. Nebloga būtų ir mūsų neramiais laikais kiekvienai merginai po tris sargus įsigyti...

Ką mergaitei daryti, jei patikęs vaikinas vis praeina prošal? Reikia tik įsidėmėti medį, kuriame kukavo raiboji. Tada prieiti prie jo atbulomis, nusilaužti lenktą šakelę. Iš jos nesunku pasidaryti kabliuką, kuriuo ir užkabinti nemačiomis mielojo drabužius, – viskas pasikeis į gerą.

Sekminės. Ūkininko šeima per Sekmines lankydavo rugius. Apeidami lauką padainuodavo parugių sutartines. Sakydavo, nuo Sekminių jau galima pradėti maudytis. Rytojaus dieną piemenukai gaudavo ilgiau pamiegoti, o gyvulius išgena merginos. Bedainuojant vaikinai netrunka pribūti. Klegesys, juokas, išdykavimai... Tai Rytelis – gražaus jaunimo pabendravimo paprotys. „Rytagones“, parginusias galvijus namo, šeimininkė perliedavo vandeniu. Bet būtinai iš melžtuvės, – tada visą ganiavos laiką karvės bus pieningos. Trečioji Sekminių diena nuo senų senovės vadinama Ledų diena. Nevalia judinti žemės, kad ledų kruša vasarą pasėlių neišmuštų.

Parengta pagal L.Klimkos, M.Liugienės, J.Trinkūno, L.Petkevičiūtės, E.Ramono surinką medžiagą