VĖLIUS, LAPKRĖSTIS, SEPTINTINIS, VISAGAVIS

1 d. – Visų Šventųjų diena, Ilgės
2 d. – Vėlinės
11 d. – Paskutinė rudens šventė, Šv. Martynas
23 d. – Lietuvos karių diena, šv. Klemensas, Žvejų diena
25 d. – Šv. Kotryna
30 d. – Pirmoji žiemos šventė, šv. Andriejus

Šį mėnesį užbaigiami visi lauko darbai. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžta ir protėvių dvasia, ten globojusi pasėlius ir javo brendimą. Pasirodo tikrasis ruduo – su tamsa, darganomis, šaltukais ir vėju. Jo naktys tamsiausios metuose.

Visų Šventųjų diena, Ilgės. Popiežius Bonifacas IV liturginę šventųjų atminimo švente VII a. pradžioje paskelbė lapkričio 1-ąją. Tai buvo Visų šventųjų diena. Tai diena, kai prisimenami mirusieji ir elgetos, žmonės, kurie nepajėgia darbu pelnyti sau duonos. Tai gyvųjų ir mirusiųjų ryšių, draugystės atnaujinimas.

M. Katkus rašė, tą dieną „...reikia nuvežti „ant mišių“ ir elgetoms išmaldų – bakaną duonos ir visą avį mėsos... Visi elgetos, kokie yra parapijoje, susieina tą dieną sėdėti ant šventoriaus. Žmogus, dirbęs per amžių, pasijutęs senatvėje pavargęs, sau neištenkąs, tą dieną primą sykį ištiesiąs ranką išmaldai“.

Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. Ją švenčią viso pasaulio žmonės. Ant sutvarkytų kapų uždegamos žvakutės. Tai ramybės ir tylos diena.

Vėlinių apeigose iškyla du svarbiausi momentai: vaišės su apeigomis, maldomis bei aukomis ir ugnies deginimas. Iki krikščionybės išplitimo Lietuvoje visos tos apeigos buvo atliekamos kapinėse, šaltiniuose vadinamų alkomis, t.y. šventuose miškeliuose, kuriuose rinkdavosi žmonės iš visos apylinkės, atsinešdavo valgio bei gėrimo ir pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukojo dievams, o ypač perkūnui, kad jis pastiprintų mirusiųjų vėles. Dar XVI a. ir vėliau mirusiuosius dažnai valgydindavo kapinėse, pvz.: pasak Valančiaus, žemaičiai mirusiųjų minėjimuose pagonišku papročiu savo proseniams iš vakaro dėjo dubenis ir šiupinio raugtinės. Tačiau bažnyčiai persekiojant viešai atliekamas vėlėms skirtas apeigas, jos buvo perkeliamos į namus.

„Tą dieną žemaičiai turėjo paprotį mirusius iš kapų in pirtį ir ant puotos kviestie, o kožnas, kiek užprašė, tiek kėdžių statė ir tiek marškinių dėjo ant paskirtos vietos, stalus apstatę valgiais ir įvairiais gėralais: patys, namon sugrįžę, per tris dienas gerdami vaišinosi, paskui, vislab, kas buvo dėl Vėlių parengta, jų kapus gėralais palaistę, ant kapinių palikdavę“ ( užrašė J.Basanavičius ).

Lietuviai vėlėms gamino tamsius patiekalus: jukas, barščius, vėdarus su krauju ir t.t. Patiekalų turėjo būti 12. Paruošę maistą, švariai iššluodavo gryčią, patys išsiprausdavo pirtyje, užtiesdavo balta staltiese stalą sustatydavo ąsočius su gėrimu. Tada atidarydavo langus ir duris. Prie stalo žmonės rinkdavosi tyliai, be jokio triukšmo. Sunešus ant stalo valgius, šeimininkas pakviesdavo gimines vėles vaišintis. Žmonės pasakoja, kad per valgių garus matydavę mirusiuosius. Namuose viešpataudavo visiška tyla. Tuo metu priemenėje uždarydavo šunis, kad nelotų ir nenubaidytų ateinančių vėlių. Praslinkus tam tikram laikui,  kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavo, šeimininkas su jomis atsisveikindavo, prašydamas jokios žalos namams nedaryti. Po to šeimininkė nuimdavo nuo stalo maistą, staltiesę, apversdavo ją, vėl sustatydavo maistą ir prasidėdavo gyvųjų puota, lydima maldų. Kitur šeimininkas (ankščiau žynys) šaukė į vaišes gimines kiekvieną atskirai iš eilės. Kiekvienai mesdavo pop stalu po iškeptą bandelę ar blyną. Be to, patys besivaišindami, metė maistą portalu arba statė puodus su maistu už lango.

Be artimųjų giminių vėlių, žmonės prisimindavo tragiškai žuvusių vėles.

Per Vėlines žmonės puošdavo mirusiųjų kapus, degindavo žvakes (Žagarė), dalindavo elgetoms duoną, kad metai būtų bitingi, kad rugiai derėtų. Žmonės tikėjo, kad atsilankiusias į namus vėles esą galima pamatyti žiūrint per žiedą. Visoje Lietuvoje žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės per Vėlines lankydavosi bažnyčiose, koplyčiose, negyvenamose trobose ir kt.

Paskutinė rudens šventė. Tai įspūdinga rudens palydų šventė, padėka derliaus dievams. Tada atsiskaitoma, atpilant javais, su kalviu, kerdžiumi, malūniuku, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Piemenėliai galulaukėje, pamiškėje išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią ( sniego simbolį ) beržą. Kad tik greičiau pasnigtų, apie beržą - vilties medį - triskart apvesdavo baltą ožką ( ne raguotą ožį; ožka - tai žiema, ožys - pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę ). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Paskum šokdavo ''Oželį'', ''Ožkelę'', kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius. Piemenėliai erzindavosi, badydavosi, taukšėdavo šermukšninėm, kadugynėm lazdom. Dainuodavo linksmas talalines. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo pliekdavo oratorijas, prakalbas. Ant laužo kepdavo kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių - piemenėlių gardumyną. Ožką vaišindavo morkom, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo barzdą, jam uždėdavo žalią miško pataisų karūną.

Šv. Martynas. Šv. Martyną bažnyčia švenčia IV a. Italijoje gyvenusio vyskupo, pasižymėjusio gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa.

Martynas – paskutinė rudens šventė. Pietvakarių Žemaitijoje baigdavosi samdinių laikas. Atsiskaitydavo su kaimo samdiniais – kalviu ir kerdžiumi. Jiems atlyginti bendrai supildavę grūdų ir sudėdavo grūdų ir sudėdavo kitų reikalingų produktų.

L. Jucevičius rašo, kad Žemaitijoje „ per Šv. Martyną kiekvienuose namuose valgo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burią. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta; atvirkščiai – tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta“.

Seniau mūsų valstiečiai iš šios dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „jai Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“.  Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.

Kėdainių apylinkių merginos seniau, norėdamos pamatyti savo būsimą vyrą, Šv. Martyno  išvakarėse visą dieną nieko burnon neimdavo ir taip išsipasninkavusios eidavo miegoti. Esą tikrai prisisapnuodavęs.

Žvejų diena. Tądien iš vandens ištraukiamos valtys

Pirmoji žiemos šventė, Burtų diena, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia. Saulės lauktuvės pilnos paslaptingumo ir magijos. Tikima, kad tuo metu visur bastosi dvasios, galinčios ir pakenkti žmogui. Norint joms įtikti nepilamos pagalvės (varnos žąsiukus išnešios), nevijami botagai (avys kvaituliu suksis), nekerpamos avys (vilnos bus netikusios, šiurkščios). Per lauktuves nevalia smarkiai linksmintis, privalu pasninkauti. Šią dieną atsiskaitydavo su piemenimis, atlikdavo apeigas, turinčias nulemti ateinančių metų derlių, burdavo norėdami sužinoti , kas laukia kitais metais (išvakarėse merginos barstydamos kanapes, triskart atbulom apeina apie šulinį. Paprašius „padėjėjo kanapėms rauti“, naktį susapnuodavo skirtąjį.

Parengta pagal L.Klimkos, M.Liugienės, J.Trinkūno, L.Petkevičiūtės, E.Ramono, S. Gutauto surinką medžiagą.