PAUKŠTLĖKIS, VĖSULINIS, ŠILŲ, RUDENINIS, RUDUGYS, VIRŽIŲ, RUJOS, STRAZDINIS, SĖJOS, VESELINIS, VESULIS.

8 d. –  Sėmenė, Šilinė

14 d. – Šv. Kryžiaus išaukštinimo diena

21 d. – Alutinis, šv. Matas

22 d. – Rudens lygiadienis

23 d. – Žydų genocido atminties diena

29 d. – Dagos diena, Dagotumės, Mykolinės, pereinama prie žiemos laiko


Saulė vis žemiau užkopia, dienos – trumpyn. Medžiai ima puoštis rudens spalvomis. Tai – derliaus mėnuo. Laukai, sodai, miškai džiugina gėrybėmis. Paukščiai telkiasi į pulkus, ruošdamiesi kelionėn.

Sėmenė. Žieminių rugių sėja. Geriausia sėti po pilnaties antrą arba trečią dieną. Sėjos metą nurodo ir tokie požymiai: gervės būriais pradeda traukti į pietus, o tilvikai bėgioja po dirvonus ir šaukia: pilk, pilk!

Prieš sėją šeimininkas iškūrendavo pirtį, gerai išsiprausdavo, persirengdavo švariais marškiniais. Laukan pasiimdavo duonos, kurią pakasdavo dievams ir tik tada pradėdavo darbą. Rugius reikia sėti delčioje – kad šaknys tvirtos būtų (nors kitus javus būtinai per priešpilnį ar pilnatį – kad brandesni būtų). Ariant pūdymą taip pat žiūrėta delčios – mat ariant jaunaty, priešpilny ar pilnaty dirvoje esą labiau želiančios piktžolės.

Alutinis. Gamtoje apie šį laiką įvyksta ryškūs rudeniniai pokyčiai. „Po Alutinio – kapeliukas už krosnies“, – žmogui tenka vasarinę šiaudinę skrybėlę slėpti ir pasiieškoti galvai jau ką nors šiltesnio. Jau nebegalima maudytis upėje ar ežere ir net vėžių gaudyti.

XIX a. dar buvo gyvas tradicinis paprotys pasigaminti pirmojo alaus iš tų metų miežių derliaus. Tad šventę, atokvėpį nuo rudens darbų, dar vadindavo Koštuvėmis, Ragautuvėmis.

Etnografas L. Jucevičius savo raštuose pažymėjo, kad tai nėra paprastos kaimynų ir giminių vaišės. Šventės metu alumi apšlakstomos trobos durys, langai ir visos kertės – aukojama namų dievybėms. Alų šiai šventei darydavo ne įprastinį, bet apeiginį, kaip per pabaigtuvių sambarį – trejų devynerių. Jam reikėdavo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo  javų, kiekvieną saują padalinti į tris dalis. Iškūlus sumaišyti su miežiais, tada sumalti ir daryti alų.

Kiekvienam sambarių dalyviui jo pripildavo triskart po devynis kaušelius. Taigi apeigų vyksmą nusako Mėnulio kalendoriniai skaičiai: siderinį mėnesį (27 dienas) dalijant į tris jo fazes, gaunamos trys devyniadienės savaitės. Alaus gėrimas senovėje nebuvo dirbtinės linksmybės programa. Vien tai, kad šiam ritualui buvo naudoti ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais – elnių, žalčių, vandens paukščių atvaizdais – rodo jo svarbą.

Senovės rašytojai įvardija dievą, kurio garbei būdavo daromas alus: M. Pretorijus mini Ragupatį, J. Lasickis – Raugužemapatį, M.Strijkovskis – Rugužį. Dievybės įvaizdžiui susiformuoti turėjo įtakos ir žvėrių, ir Mėnulio ragai. Žinoma, ir raugas, suteikiantis gėrimui stebuklingą galią prašnekinti kiekvieną .

Rudens lygiadienis. Žemė savo kasmetinėje kelionėje apie Saulę pasiekė rudens lygiadienio tašką. Tai astronominė rudens pradžia. Susilygina dieną su naktimi. Iš tikrųjų tamsusis paros laikas prilygsta šviesiajam kiek vėliau, rugsėjo 25 – 26 d.; mat  šviesos spinduliai, eidami pro Žemės atmosferą tarsi pro kokį lęšį, lūžta ir šiek tiek pailgina šviesiąją paros dalį.

Apie lygiadienį gamtoje vyksta ir daugiau svarbių pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmosios gilios šalnos, baigiasi masinis paukščių traukimas į pietus, miške prasideda kanopinių žvėrių vestuvės. Šios dienos yra vienos iš pagrindinių metų laiko skaičiavimo sistemoje, sudarančioje kalendorių.

Lietuvoje yra paleoastronomijos paminklų – akmenų, išdėstytų rytų – vakarų kryptimi, o tai sutampa su Saulės azimutais tekėjimo ar laidos metu per lygiadienius. Įsigilinus į liaudies meno simbolius, taip pat aiškėja, kad baltų pasaulėjautoje lygiadieniai struktūrizuodavo laiką ir erdvę.

Dagos šventė, Dagotuvės. Žodis „daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius  žiemkenčių daigus. Klaipėdiškiai sakydavo: „Kokia vaga, tokia ir daga“, „Iki dagos pritek naudos“ (turėk ką valgyti iki naujo derliaus).

Iki Dagos ūkininkai baigdavo  bulviakasį. Nusikasti bulves šeimynai nelengva, tad dažnai šiam darbui būdavo kviečiama talka. Kol visos bulvės nenukastos, pagal seną paprotį šeimininkė jų nekepdavo: kitąmet mažos teužaugs. Neskubėdavo bulvių pilti į rūsį ar kapčiuoti. Tam reikia palaukti Mėnulio pilnaties; pradėti pilti nuo pietų pusės – tada per žiemą tikrai nesušals. Kur talka, ten juokai, šmaikštavimai. „Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs, pašvilpti gali. Kam biedni žmonės skūrą lupa? – Bulvėms“. Bulvienės puodas bėga pervirš: „Bulvės bėga. – Daryk duris, kad neišbėgiotų“.

Šios dienos pagada pranašauja ateinančios žiemos ir visų būsimųjų metų orus. Jei pučia vakaris – žiema bus permaininga, jei pietys – šilta, rytys arba šiaurys –  snieginga. Giedra per Dagotuves žada šaltą žiemą.

Senovėje tai buvo itin svarbi rudens data, – duoklių metas. Didelėse valstybėse net naujus metus nuo Dagos skaičiuodavo: atidavei duoklę valdžiai – gyvenk iš naujo. Prūsuose XVIII a. galiojo tvarka augesnius vaikus, kurie jau padėdavo ūkio darbuose, nuo Dagotuvių leisti į mokyklą. O vasarą mokydavo mažiukus.

Parengta pagal L.Klimkos, M.Liugienės, J.Trinkūno, L.Petkevičiūtės, E.Ramono surinką medžiagą.