Vilniaus etninės
kultūros centras

BĮ Vilniaus etninės kultūros centras yra kultūros ir švietimo įstaiga ir dirba pagal tris programas: Etninės kultūros mokymas, lietuvių kalendorinės ir kitos šventės, leidyba..

Image Title 1Image Title 2Image Title 3Image Title 4Image Title 5Image Title 6Image Title 7Image Title 8Image Title 9Image Title 10Image Title 11Image Title 12Image Title 13Image Title 14Image Title 15Image Title 16Image Title 17Image Title 18Image Title 19Image Title 20
Suraskit mus:
Renginių kalendorius
Lapkritis 2014
P A T K Pn Š  S
27 28 29 30 31 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
Naujienų prenumerata

Įrašykite savo el. pašto adresą:

Skamba skamba kankliai

The origin date of the festival was found in the personal archives of Daiva Čičinskienė, who was the longtime secretary of the Vilnius city folk music and culture department. Fortunately, Eugenija Venskauskaitė was the one who took the initiative to gather together the scattered and undigested facts of festival‘s history.

The idea, that Vilnius needed an instrumental folk music festival had revolved in the minds of Vladas Bartusevičius and other well-known culture characters. In October of 1973 the folk music concert “Skamba, skamba kankliai“ took place in House of Sport. Petras Juodelė used this same festival title in May of 1974, which was organized in halls of Vilnius and Park of Mountains, with Vidas Aleksandravičius serving as the director. The first concerts of “Skamba, skamba kankliai” included song and dance ensembles as well as ethnographical ensembles (rehearsed in a united program, patronized by Laima Burkšaitienė, leader of folklore ensemble of Vilnius University and since then the song “Vidury lauko pušynas augo“, performed by all folk ensembles, remains popular even now). Promoters of stylized folk art worked alongside each other to develop authentically traditional culture at the festival.

All this was done in natural resistance against Soviet celebrations, stylized folklore and Sovietized ideology. It was very important in the period of 1974-1988 to restore the faith of citizens in value of native culture, for its everlasting survival. Since 1979, the grounds of the Vilnius University, Alumnatas and other places had become granges for folklore lovers during the time of the festival. All who came to this event danced, sang and enjoyed the friendly whirlwind of people, having fun. The concerts of the festival took place not only in the squares of old-town, but also in concert halls. Every year the organizers of the festival find and assimilate new venues for the festival — leading eventually to the occupation of Sareikiškės Park, and Bernardinai Church. The halls of Academic and Youth theaters had also conformed to the “rules” of the old music.

The festival “Skamba, skamba kankliai“ has taken place during the last week of May for years. At the beginning it was only one day, but later it varied from three days to almost a full week-long event. The arrangement of the festival is also very unique. It starts with the ideas, brought by the leaders of Vilnius ensembles, and after that a small initiative group of more experienced leaders conclusively forms the conception of the festival. Such people like Aldona Ragevičienė, Zita Kelmickaitė, Jonas Trinkūnas, Daiva Račiūnaitė - Vyčinienė, Evaldas Vyčinas and all leaders of folklore ensembles in Vilnius gave a lot of time for this festival. Over the course of time songs and dance ensembles which existed until 1984 were replaced by an active movement of folklore ensembles and firmed up folklore ensembles. Now this festival fosters the traditional trend of folklore, however it is also always open for innovations.
 

 

Festivalio istorija EN

       Tikroji festivalio pradžios data buvo atrasta Daivos Čičinskienės, ilgametės prie Vilniaus miesto kultūros valdybos veikusios liaudies muzikos sekcijos sekretorės, asmeniniame archyve, protokolų juodraščiuose. Šios iniciatyvos ėmėsi šviesiaus atminimo Eugenija Venskauskaitė, kruopščiai bandžiusi surinkti išsibarsčiusius ir nesusistemintus festivalio istorijos faktus.
       Mintis, jog Vilniui reikia liaudiškos instrumentinės muzikos festivalio, sukosi dar Vlado Bartusevičiaus bei kitų to meto žymių kultūros veikėjų galvose. 1973 m. spalio mėnesį Sporto rūmuose vyko liaudiškos muzikos koncertas „Skamba skamba kankliai“. 1974 m. gegužės gale Vilniaus salėse, Kalnų parke surengtam festivaliui šį pavadinimą pasiūlė Petras Juodelė, režisieriumi tapo Vidas Aleksandravičius. Jau pirmuosiuose „Skamba skamba kanklių“ koncertuose be dainų ir šokių ansamblių dalyvavo etnografiniai ansambliai (tiesa, surepetavę jungtinę Laimos Burkšaitienės, tuometinės Vilniaus universiteto folkloro ansamblio vadovės, globojamą programą. Nuo to laiko tebėra populiari anuomet visų folkloro ansamblių dainuota daina „Vidury lauko pušynas augo“). Kurį laiką lygia greta festivalyje dalyvaudavo ir stilizuotą liaudies meną propoguojantys, ir už tradicinės kultūros autentiškumą kovojantys ansambliai.

     Tai buvo natūralus priešinimasis sovietinių švenčių, stilizuoto folkloro ir sovietizuotos saviveiklos kultūros niveliavimo ideologijai. 1973 - 1988 metų laikotarpyje miesto žmonėms buvo labai svarbu vėl grąžinti tikėjimą gimtosios kultūros verte, jos amžinu ir lietuvybės išlikimu. Ir tai pasisekė! Nuo 1979 metų Vilniaus universiteto, Alumnato ir kiti senamiesčio kiemai festivalio metu tampa savotiškais liaudies meno mylėtojų vienkiemiais. Visi atėjusieji gali dainuoti, šokti, šėlti bendrame besilinksminančiųjų sūkuryje. Festivalio koncertai vyksta ir senamiesčio kiemuose, ir koncertų salėse. Kasmet festivalio rengėjai stengiasi įsisavinti, „prisijaukinti“ ir naujas erdves. Taip ilgainiui įsikurta Sereikiškių parke, pamėgta Bernardinų bažnyčios erdvė, kurioje įstabiai pleveno archaiškųjų sutartinių sąskambiai. Akademinio bei Jaunimo dramos teatrų salių erdvės taip pat pakluso senosios muzikos „taisyklėms“.
      „Skamba skamba kankliai“ vykdavo (ir tebevyksta) paskutiniąją gegužės savaitę. Festivalio trukmė įvairavo. Iš pradžių -  viena diena (sekmadienis), o po to kasmet keisdavosi, plėsdavosi: nuo trijų dienų iki bemaž visą savaitę trunkančio renginio. 
      Unikalus ir festivalio rengimo būdas. Vilniuje esančių folkloro ansamblių vadovai suneša idėjas, o po to jau nedidelė iniciatyvinė, labiau patyrusių vadovų grupelė galutinai suformuoja festivalio koncepciją. Daug metų šiam festivaliui yra atidavę Aldona Ragevičienė, Zita Kelmickaitė, Jonas Trinkūnas, Daiva Račiūnaitė - Vyčinienė, Evaldas Vyčinas ir visi be išimties buvę, esantys Vilniaus folkloro ansamblių vadovai.

      Ilgainiui dainų ir šokių ansambliai, vyravę festivalyje iki 1984 metų natūraliai buvo išstumti labai aktyvaus folkloro ansamblių judėjimo ir tvirtėjančių folkloro ansamblių. Dabar šis festivalis puoselėja tradicinio folkloro kryptį, nors, be abejo, atviras įvairioms inovacijoms.