alt

Tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ istorija

 

       Tikroji festivalio pradžios data buvo atrasta Daivos Čičinskienės, ilgametės prie Vilniaus miesto kultūros valdybos veikusios liaudies muzikos sekcijos sekretorės, asmeniniame archyve, protokolų juodraščiuose. Šios iniciatyvos ėmėsi šviesiaus atminimo Eugenija Venskauskaitė, kruopščiai bandžiusi surinkti išsibarsčiusius ir nesusistemintus festivalio istorijos faktus.
       Mintis, jog Vilniui reikia liaudiškos instrumentinės muzikos festivalio, sukosi dar Vlado Bartusevičiaus bei kitų to meto žymių kultūros veikėjų galvose. 1973 m. spalio mėnesį Sporto rūmuose vyko liaudiškos muzikos koncertas „Skamba skamba kankliai“. 1974 m. gegužės gale Vilniaus salėse, Kalnų parke surengtam festivaliui šį pavadinimą pasiūlė Petras Juodelė, režisieriumi tapo Vidas Aleksandravičius. Jau pirmuosiuose „Skamba skamba kanklių“ koncertuose be dainų ir šokių ansamblių dalyvavo etnografiniai ansambliai (tiesa, surepetavę jungtinę Laimos Burkšaitienės, tuometinės Vilniaus universiteto folkloro ansamblio vadovės, globojamą programą. Nuo to laiko tebėra populiari anuomet visų folkloro ansamblių dainuota daina „Vidury lauko pušynas augo“). Kurį laiką lygia greta festivalyje dalyvaudavo ir stilizuotą liaudies meną propoguojantys, ir už tradicinės kultūros autentiškumą kovojantys ansambliai.

     Tai buvo natūralus priešinimasis sovietinių švenčių, stilizuoto folkloro ir sovietizuotos saviveiklos kultūros niveliavimo ideologijai. 1973 - 1988 metų laikotarpyje miesto žmonėms buvo labai svarbu vėl grąžinti tikėjimą gimtosios kultūros verte, jos amžinu ir lietuvybės išlikimu. Ir tai pasisekė! Nuo 1979 metų Vilniaus universiteto, Alumnato ir kiti senamiesčio kiemai festivalio metu tampa savotiškais liaudies meno mylėtojų vienkiemiais. Visi atėjusieji gali dainuoti, šokti, šėlti bendrame besilinksminančiųjų sūkuryje. Festivalio koncertai vyksta ir senamiesčio kiemuose, ir koncertų salėse. Kasmet festivalio rengėjai stengiasi įsisavinti, „prisijaukinti“ ir naujas erdves. Taip ilgainiui įsikurta Sereikiškių parke, pamėgta Bernardinų bažnyčios erdvė, kurioje įstabiai pleveno archaiškųjų sutartinių sąskambiai. Akademinio bei Jaunimo dramos teatrų salių erdvės taip pat pakluso senosios muzikos „taisyklėms“.
      „Skamba skamba kankliai“ vykdavo (ir tebevyksta) paskutiniąją gegužės savaitę. Festivalio trukmė įvairavo. Iš pradžių -  viena diena (sekmadienis), o po to kasmet keisdavosi, plėsdavosi: nuo trijų dienų iki bemaž visą savaitę trunkančio renginio. 
      Unikalus ir festivalio rengimo būdas. Vilniuje esančių folkloro ansamblių vadovai suneša idėjas, o po to jau nedidelė iniciatyvinė, labiau patyrusių vadovų grupelė galutinai suformuoja festivalio koncepciją. Daug metų šiam festivaliui yra atidavę Aldona Ragevičienė, Zita Kelmickaitė, Jonas Trinkūnas, Daiva Račiūnaitė - Vyčinienė, Evaldas Vyčinas ir visi be išimties buvę, esantys Vilniaus folkloro ansamblių vadovai.

      Ilgainiui dainų ir šokių ansambliai, vyravę festivalyje iki 1984 metų natūraliai buvo išstumti labai aktyvaus folkloro ansamblių judėjimo ir tvirtėjančių folkloro ansamblių. Dabar šis festivalis puoselėja tradicinio folkloro kryptį, nors, be abejo, atviras įvairioms inovacijoms.

EN