Petro Zalansko (1900-1980) pateikta tautosaka

Adventui atėjus prasideda moterių verpimas. Moterios kaip pradeda verpti, kviečia viena kitas vakaroc. Daug moterių prisikviečia, kad būtų smagiau. O mergos eina asabniai, su moteriom neina. Vėliau prisirenka bernų. Bernai, kaip ataina, labai gražiai su mergom apsieina. Jeigu kuris bernas pradeda išdykauti, mergos duoda bernam įspėjimų:
– Jei jūs taip šunavosite, tai kitąkart jūs nelaisim, užbrauksime duris, ir jūs nei vieno neinsilaisim.
Bernai būna kap šventi. O ko jiem reikia? Mergos visada verpdavo linus, kad būtų plonos drobės ir gražūs ploni abrūsai aštuonianyčiai dovanom. Bernai žūro an mergų, kuri ploniausia verpia. O [kap] mergas stebi, jos dar gražau verpia. Nu kaip buvo gražu, ir nuostabūs tiej senoviški paprociai, tų žmonių gyvenimas senoviškas.
O moterėłės, susirinkį vakaroc, verpia ko blogiausias pakulas pirmiausia, paskui verpia jau geresnes.
Seniau visų Adventų gavėjo – su mėsu nevalgė, tik su pienu. Šeimininkė savo vakaronikes pavaišina kuoj nors – tai blynais kokiais, tai gugeliu su kanapėm. Moterėłės Adventi mažai juokų daro. Užtai nedaro, kad moterėłės labai giedojo šventas giesmes.

Buvo dvi moterios, attekėjį iš Kasčiūnų kaimo, ir abi vienos pavardės. Vienos buvo vardas Katrė. Buvo attekėjusi už Gudaičio Jakubo. O kita buvo vardu Monika. Tai mano motułė brangiausia. Jos abi buvo pusseserės. Abi buvo nemokytos, cik litarus abi pažino. Knygų [t. y. maldaknygių] abidvi nesinešė [bažnyčion] – neturėjo, bet garbint Dievą ir Motiną Švenčiausią labai myłėjo ir mokėjo garbinti jos, kaip attekėjo Mardasavan. Katrė attekėjo pirmiau kokius trejus metus, o mano motułė vėliau. Kaip jos buvo tokios pamaldzios, tai nusipirko po knygą. Tos knygos vadinosi „Šaltinis“. Jos, tos knygos, kainavo visas rublis carskas. O kur tas rublis imc tom moterėłėm? Jei nori rublio, tai reikia, kad šeimininkės vištukės sudėtų šimtą kiaušinių. Tai jos taip ir padarė – susirinko po šimtą kiaušinių, pardavė ir nuspirko po knygą. … Kokis buvo jom tadu džiaugsmas – kaip bagotas žmogus nusiperka dvarų ir džiaugiasi. Tose knygose buvo įvairiausių maldų ir giesmių. Jos abi ilgai gyveno. Jos išmoko an tų knygų visas maldas ir giesmes mintinai. Jos buvo maldose, giesmėse pramatorkos. Tai kaip jos sueina vakaroc verpti, tas namas skambėjo Dievo garbei ir Motinos Švenčiausios garbei. Tos, kurios nemokėjo giedoti, tai tik verkė ir ašaras łėjo. O paskui ir tos išmoko mintinai.
O kaip nebūna Adventas, tadu jos gieda ir svietiškas, ir dar kaip gražiai! Su visokiais liūdesiais, su visokiais išvingiavimais, viena per kitų – kad aš gražiau! Kad aš gražiau! Nu ir taip visos išmoksta viena no kitos.
O mergaitės su bernukais irgi gieda. Mergaitės, galvojate, kad nemokėjo šventų giesmių, – mokėjo visas. Kaip tik mergaitės pradeda šventų giesmį giedoti, tai bernukai šmaukšč, šmaukšč kepures nog galvų. O kaip išbus kitaip – žyduku niekas nenori būc. Bernukai prašo pas mergaites:
– Ar negalima Adventi kokia nors svietiška?
Mergaitės iš vyresnių sako bernukam:
– Tik „Genelis“ sakasi giedoti.
Tai visi nutaria:
– O jo, šitai galima!
Nu ir visi gieda „Genelį.“ ...

*

Kiti Kūčiom čia bus burtai.
Anksti ryti šeimininkė budzina savo vyrų:
  – Eik greicau, saulei netekėjus, kur dalgės kabo, ištverk dalges. Dalges padėk po stogu, o dalgiakocus sudėk svirnan. Tai vištos dės kiaušinius be jokių skausmų.
O šeimininkė ieško kubilo lanko, kad būt visai kruglas, nepertrūkįs niekur. Tų lankų neša vištų tvartan, viduryje tvarto paguldo. O tadu šeimininkė skuba svirnan prie kodžio, kur būna žirniai supilti. Šeimininkė tuos žirnius semia negaiłėdama – didžiulį gorcų, kad visos vištos prilast lig soties. Šeimininkė pila tuos žirnius tan kubilo lankan, kad nei vienas žirnis nebūt už kubilo lanko, – kad vištos visos dėtų kiaušinius vienan [daiktan], nemėcytų kiaušinių. Berdama žirnius tan lankan, šeimininkė garsiai sako vištom:
– Žūrėkite, jūs padlos, kad nei vieno kiaušinio, nei vieno niekur nepamestūt, visos vienon vieton dėkite!
Nu ir visos vištos gaspadinės įsakymų pildo.
Labai gerai gyvent ant svieto, kaip viską žinai!
Kitas bus varažbitas.
Jeigu šeimininku gyvuliai nesveda. O kaip nesveda? Karvės neslaksto, kumełė eržilo nenori, kiaułė neskrekia, tekio nenori, avis suktaragio nenori. Nu ir šeimininku ubagystė. Kas reikia daryti? Pirmą ir antrą kovo šeimininkei reikia prisisupti savo kvartūką, pasisamti miežų ir iš kvartūko pašerti, kuriuos nori, kad jiej lakstytųs, o kurių nenori, tiem nereikia duoti. Karves ir kumelas šerk iš kvartūko, kiaulai inpilk lovin. Avimi nieko nereikia pirmą ir antrą kovo. Vištom miežų neduokite – vištos nekverkščia, tik kiaušinius deda.
Matot, kas reikia daryti!
Pirmą balandžio niekam neskolykit ugnies nei sercikų, nei žeirių, nei užkurto pečio [ugnies]. Jeigu tu paskolysi kaimynei ugnies, tos šeimininkės, kuri davė ugnį, tuos metus gyvuliai bus bergždi, neslakstis. O, dėl ko pirmą balandžio niekam ugnies neskolina.
Aš irgi nieko nežinojau. Seniau mūsų kaime buvo tokis atsitikimas. Viena moteriškė mokėjo varažyc. O kita kaimynė mokėjo apsiginc. Tai katrī norėjo ugnies pa[si]skolint pirmą balandžio, ji turi, bet savo nedega, žūro ji vis per langų, kas pirmas užkurs pecių. Nu ir šitoj šeimininkė, nieko nemislydama, pasikėłė ir užkūrė pecių.
Šitoj varažbitnikė atėjo:
– Paskolyk man degtukų.
Kurios pecius kūrinasi, atsako jai:
– Neturu.
Šitoj varažbitnikė ima paci iš peciaus ugnį ir nešis namo. Šitoj neduoda. Čeraunykė an namininkės sako:
 – Kiba tu durna? Mano pecius nekurtas!
– Man galvon tavo pecius! Ateisi rytoju, aš tau duosiu ugnies, o nūnai neduodu. O kuoj tu vakar kūrei pecių, tai ir nūnai užkurk.
Ragana paci iš peciaus ugnį ima ir nešis. Savininkė neduoda. Susipeša plaukuose. Bet savininkė nugałėjo.
Matot, kaip kaime būna visokių atsitikimų. Aš jau buvau ženotas, kai šitas įvykis buvo. Tikra tiesa!