Petro Zalansko (1900-1980) pateikta tautosaka

ei žmogu skauda galvų, jeigu nog garų, tai šaltus kompresus dėdavo į galvų. O reikia dėti karšti kompresai. Jeigu uždegimas smagenų – dėkite šaltus kompresus.
Jeigu žmogu skauda pilvų (skrendį), tai duodavo iš kamino suodžių ir molių gerti. Ar padeda, ar nepadeda? Žmogus, kaip išsiserga – ir pasveiksta. Tadu sako, kad nog suodžių pasveiko.
Antras gydymas: nog kryžiakelių, kur būna, iš arklio pėdo neša smėlį, deda žmogų prie pilvo. Žmogus būna sveikas.

 

Jeigu žmogu gerkłėn suka vocį ar gumbų, žmogus negali valgyti ir gerti. Žmogus gali mirti. Tai reikia virinti vilko šūdas. Vilko šūdų suriša drobinian lopinukan, tan vandenin indeda medaus. Ligoniu nieko nesako ir duoda jam išgerti. Ir tikrai tikrai gumbas tuokart trūksta, o žmogus pasveiksta.

Jeigu pūsłėn auga akmenai, tai reikia ligoniu daryti vonia, mirkytis karštam vandenin, paimt ligoniu su savim penkias bonkes alaus, mirkyt alus kartu su savim. Būdamas vonion, karštų alų išgerk. Kaip pradėsi šlapytis, visi akmenai iš tavęs išbyrės.
Dar yra tokios vaistažołės, vadinasi takažołės,– viskas padeda.

Jeigu žmogu apvelka akis baltu płėvełi, skuskite cukrų iš gabaluko smulkiai, pilkite tų cukrų ton akin, kuri nesveika. Kelis kartus reikia pilti. Akis pasveiks.

Jeigu ant veido būna daug kragždžių, geltoni taškai, tai reikia [taip] daryti: kaip arklys išmeta mėšlų šiltų, tas mėšlas sudėt vandenin, prausti burną kelis kartus, kolai kragždės pranyks. Ir pranyksta.

Jeigu žmogu atsiranda dedervinės ant veido, by kur, – karvė kaip išmeta mėšlų, viduryje mėšlo būna duobełė, kaip prilyja lietus, duobełėn laikosi vanduoj, tuoj vandeniu bevardzį pirštų vilgyk ir trink tų dedervinį, trindamas kałbėk vienu dūku, neatsidusįs:
– Ne vienas, ne du, ne trys, ne keturi, ne penki, ne šeši, ne septyni, ne aštuoni, ne devyni, ne dešimts!
Tuos pačius žodžus tris kartus kałbėk ir tų plėmų vilgyk ir trink. Gerau būtų būtinai saulei netekėjus arba nusilaidus. Dedervinės visai pranyks.

Jeigu vyram seniem užsilaiko šlapumas, yra žołės kurčioji dirgėłė, girgždučiai ir meškavuogės. Tas žoles reikia virint ir gerti. Kiekvieną žołę atskirai. Žmogus pasveiksta be daktarų.

Jeigu žmogus labai ilgai viduriuoja, eina su kraujais arba eina glaumės, išvaro žmogaus viską, lieka žarnos kaip išskustos – reikia spirginti avies lajus, gerti karštas, kiek gali pakęsti, šaukštu gali gerti – duonos atsikųsti, ir vis šaltų vandenį gerk. Ir vėl gerk lajų su duonu – riebulų pilnu šaukštu, ir vėl vandenį gerk. Tavo visos žarnos apsiłės lajum avies. Tu būsi sveikas, nemirsi. Bet reikia keli rozai taip padaryti. Būsi sveikas kaip plienas.

Jeigu skrandis nesveikas, reikia burokai raudoni su medum valgyti ir šaltekšnio vuogos su medum.

Jeigu moteris serga mėnasiniais ne raudonais, ale baltymo, atsiranda moterom sunki, baisi liga, gali numirti, tai reikia gerti kiaułės riebulai – taukai. Žiūrint koki. O reikia trijų rūšių lašinių: šiemecų, pernykšcų ir trejų metų – užsilikusių lašinių riebulai. Trijų rūšių lašinius sulaiskite ir gerkite juos.
[Jei] nepadės, tai tegu moteris išsiverda kiaušinį vištos, nulupa jį, [ir] reikia išvalgyti. Bet kaip valgyti? Aš paaiškysiu. Kaip moteris nuslupa kiaušinį, apžioja to kiaušinio pusį ir turi dancyse, stojasi pas slankscį su tuoj kiaušiniu, o jos vyras iš kitos pusės slankscio. Kaip moteris turės kiaušinį savo burnoje, vyras savo dancimi paima. Moteris atiduoda, jos vyras tų kiaušinį suvalgo. Moteris savo tuos baltymus atiduoda savo vyru. Moteris pasidaro sveika, o vyram dar daugiau baltymų prisideda. O vyram tai reikia baltymų turėti. Savo turi pakankamai, o dar moteris savo atiduoda. Reikia padaryti kelis kartus taip. ...
Jeigu atsiranda rožė ant veido – tai reikia kanapių plaiskãnių viršai atkapoti, išviryt ir karštas dėti ant veido, karščio – kiek gali kentėti. Reikia dėti kelis kartus.
O jei nepadeda, reikia kalbėti. Kalbėti reikia taip:
– Ejo Marija, Motina Švenciausia, per miškų, rado devynias rožes. Visas devynias nuskynė. – Kalbėtojas kalba: – iš devynių – aštuonios, iš aštuonių – septynios, iš septynių – šešios, iš šešių – penkios, iš penkių – keturios, iš keturių – trys, iš trijų – dvi, iš dviejų – viena, iš vienos – nei vienos.
Persižegnok, prikvėpk oro plauciuose ir kałbėk šitus žodžus. Vėl atsikvėpk, vėl kałbėk tuos pačius žodžus. Tris kartus tuos pačus žodžus kałbėk, kad rožė nusigųstų. Pabeigįs kartų kałbėti, apspjaudyk tų žaizdų tris kartus.

Dabar bus gydymas valasnyko, kuris žmogaus rankos ar kojos piršto išvaro kaulus viršun, sukinamas būna keli mėnasiai. Niekas jo neišgydo. Daktarai pjauna pirštų rankų ar kojų. Kitų priemonių daktaram jau nėra. O naminis prastas gydymas tai gerausias. Mirkyti pirštas karštan vandenin, kiek gali kentėti. Karštas vanduoj nelaidzia toliau kraujo užkrėsti.
Antras gydymas. Rugių varpų be grūdų surišti šluotelę, pilti per varpas an piršto karštu vandeniu – valasnyko plaukai išsilėja.
Trečias gydymas bus. Parnešti pušelių šakų su spygliais, karštu vandeniu pilkite per pušełės šakas an piršto, kad būtų vanduoj karštas. Puoduku semkite, nog savī łėkite atabulu ranku. Reikia łėti daugel kartų.
Ketvirtas gydymas. Žvakė degyti, o karštas vaškas lašyt ant žaizdos.
Šituos dalykus padarykite – nereikės gydytojam pirštas pjauti.

Dabar rašysime, kaip gydyti vėžys.
Kaip žmogus pasijučia, kad jis turi vėžį? Žmogus pasidaro išbalįs, silpnas, daug valgo ir tankiai nori valgyti. Tai ne tas, kad žmogus nori valgyti taip tankiai, bet tas vėžys – tai jam reikia daug priėsc. Užtai žmogus nori tankiai valgyti. O žmogus tik tuom kartu jaučia, kad jis pavalgįs. O už kelių minučių jis vėl nori valgyti. Jis tankiai valgo, jam darosi silpna, kai nevalgo.
Kaip pagydyti vėžys? Tadu reikia gydyt vėžį, kaip pasijauti, kų tau nesveika. Pirmų pirmiausia negerk degtinės ir kitų svaiginancių gėrimų. Nog šitų alkokolių vėžys labai labai vystosi. Kaip gėlas pałėji vandeniu, jos auga, bet ne taip. O kaip pałėji gėlas su srutu, jos greicau auga ir greicau krūminasi. Taip vėžys. Jeigu tu gersi arielkų, alkokolius, vėžys tavi moment suės, paleis savo šaknis po visų tavo organizmų. O daktarai peilį parodis – žinok, jau tavī nėra. Vėžio kiekviena šaknełė leis atžalų, tavo bus visas kraujas vėžiu užterštas.
Yra tokios vaistažołės, kaip vėžys būna mažas, tik pradeda vystytis. ... Pirma žołė – dzerevenkos, auksažolė, kondrotėliai – ta pati žołė, kiekvienam krašti kitaip vadina. O dzerevenka auga po raistus, ape krūmus. Antros žołės bus vendžaunykas. Jo būna kaip vėžio gumbas, jo šaknis būna didumo kaip pupa arba kaip dvi pupos didumo, auga pievoje. Daugiausia Zervynų pievose augo. Trečias bus vaistas beržo cyras. Tik ne grybas, bet cyras. An beržo suauga gumbas po žievi. Tan gumban būna cyras. Šituos tris dalykus virykit ir gerkite. Cyras reikia tik viryt ir gerti, o šaknis viryt ir kepti. Dzerevenkos ir vendžaunyko šaknis reikia išdžiovyti, ne tik viryti ir gerti jas, o dar gerau būtų, kad jūs šitas keptūt. Reikia taip daryti: šitas šaknis reikia labai smulkiai supjaustyti. O dzerevenkų labai kietos kaip kaulas. Jų peilis nepjauna. Reikia kirviu sukapoti ir kirvio pencu sugrūsti. Tadu reikia tas šaknis kepti: pusę šaukšto sviesto, pusę šaukšto medaus, sviestas ir medus viryti an švarios keptuvės. Kaip užvirs sviestas su medum, tadu dėkite šitas šaknis susmulkytas ir muškite vienų kiaušinį, išmaišykite gerai arba išleiskite stiklinėn, išmaišykite gerai ir supilkite an to verdančio sviesto. Nieko nemaišykite, iškepkit kietai, tadu valgykite. Nespjaudykite tų šaknių, pakrimskit truputį ir cielus rykite, skrendis suvirškis. Daugel kartų reikia taip daryti. O jei tu nevalgysi, tai sveikas nebūsi. Kepimas šaknių gerau padės negu tu virsi šaknis ir gersi. ...

Seniau džovos niekas nepagydė, ir daktarai nepagydė. O dabar jau daktaram tik juokas džova pagydyti. O seniau žmonės džovų gydė visai paprastais bobiškais vaistais. Ir seniau žmonės džovos neišgydė, tik apgydė. Bet žmogus gałėjo ilgai ilgai gyventi apsigydįs. Nebuvo žmogus gražus, raudonas, – buvo baltas, išblyškįs. Juodi žmonės džovom nesirgdavo, tik balti žmonės sirgdavo, geltonų plaukų, mėlynų akių. Toki žmonės užsikrėsdavo nog svetimų. Parašysiu, kuoj žmonės seniau džovų gydė.
Pirmas vaistas – gerdavo rūtas, šiemetes, pernykštes ir tracių metų. [Rūtas] tinka gerau pavogti iš svetimų darželių: iš vieno darželio pavok šiemetes, iš kito pernykštes, iš tracio darželio – tracių metų rūtos kad būtų. Vokite naktį, kad savinykė nematytų. Tadu jùmi tikrai padės. Kartu ir savo širdełį pastiprinsite.

Jeigu moteris ir gali vaikų turėti, o neturi, reikia gerti tokias vaistažolas. Tų žolių pavadinimas: vienos vadinasi dūbos [tūbės?], o kitos bimbės. Reikia jų tik žiedukai gerti. Bimbės labai skanios, dūbos smirda. Reikia gerti jų žiedai – ir turėsi vaikų.
Jeigu moteris pastoja, bet persileidžia visada, tegu geria kmynų arbatų ir medotkas – kolai ji sunešios vaikiukų per devynis mėnasius.

Jeigu moteris, vaikų pagimdžius, greit neapsivalo, reikia virti čysčiaus žołės ir perliatai. Čysčius auga darželiuose, o perliatai miške. Reikia perliatai gerti, kur patys atsiranda [nesodinti, laukiniai].

Mano brangūs, rašiau rašiau jùmi visokias vaistažolas, o svarbiausių jùmi neparašiau – tų žolių, katros pas mani sodi auga, katros parneštos iš laukų, iš žalių pievų. Šitas visas pamiršau. Mano brangūs, parašysiu, kaip jos užsivadina ir nuo kokių ligų jos padeda žmogu pasveikti.
Pirmos žołės vardas bus debesylas. Mūsų kaimi ankscau jo buvo labai daug. O dabar išsikasavojo, tik pas mani sodi biskį yra. Žmonės sako, kad debesylas no daug ligų pagydo. O nog agzemos turbūt tikriausia! Kad visi žmonės vienas per kitų sužino, kad aš jo turu, nu ir visiem jo duodu. Užtai jis pas mani nedera. Jei dar gyvensiu iki pavasario, stengsiuos jam pageryt sąlygas, kad jis geriau bujotų. ...
O kitas dalykas – dėl ko debesylas laistas pievose augti? Aš jùmi parašysiu, kad jūs suprastūt. Va dėl ko. Kaip vasarų nebūna lietaus, viskas išdžūsta, žmoneliai visi suėmį rankas žūro in dangų akis pakeldami, Dievulio prašydami, kad duotų Dievulis lietaus. O lietaus kaip nėr, taip nėr. Ar Dievulis visų griešnykų paklausis? Kas reikia daryti, kad lietulis lytų? Ogi reikia priskinti debesylo lapų daug, nešioti po šulnius ir mėtyti šulniuose po tris lapus, devyniuose šulniuose po tris lapus. Tų lapų debesylo iš šulnių niekas nemėto, visi laukia lietaus. Nu ir už dienos, už kitos pradeda lietus lyti. Visos kaimo moterėłės prašo Dievu1io [sveikatos] tam žmogu, katris primėtė debesylo lapų šulniuose. Tai sulaukėm lietulio! O vyrai, kuriej bažnyčion neina ir poterų nekalba, tai tik juokiasi galvas užlošį iš to žmogaus, kuris primėto, ir iš durnų moterų, kų jos Dievų tiki ir tam žmogu gero linki. O kas gi primėto tų debesylo lapų, jei ne Zalansko Petrukas? Ir visiem būna gerai, kaip lietulis palyja.
Dabar parašysiu apie kitų vaistažołį. Šitos vaistažołės vardas staradūbas. Jis yra ne laukinis, ale naminis. Jis reikia pasodyti prie namų. Užauga dydzio sulig tvoros. Lapai ir šaknys labai labai smirda čudnu kvapu. Kai kuriej žmonės, gaspadinės, deda kokį lapelį srubon, tik mažų kokį, dėl prieskonio. Jo lapų niekas nenaudoja, tik moterys, tos, katros nenori duoti savo karvės pieno raganai. Karvės snukį ir tešmenį ištrina, kad raganai pienas smirdėtų. Va dėl ko trina – kad raganai pienas smirdėtų. Staradūbo tik lapais trina. O žmonìmi gerti tai reikia šaknis nog visokių ligų. Seniau jo buvo daugiau. O da jo niekur nėra, tik pas mani mažukas krūmelis yra darželin.

Dar parašysiu tracių vaistažołį. Užvadinimas – sarželis. Labai jo užauga didelis lapas. Kaip skauda galvų, tų lapų nuskini, visų galvų apdedi, skepetu apriši. Galvon pradeda cvinksėti, o lapas pradeda dzūti. Vienų sausų numetei, kitų žalių dėk. Jis žydi tik pro ladų, lapų dar nebūna, o jau gėlės jau žydi. Tas gėles nuskinti, išdžovinti, viryti [ir] gerti. Nog nervų pirmas vaistas.
Vaistažołė miške auga, kur pušełės, geltonai žydi, o vidurys juodas kaip gvaizdikas. Vadinasi arnikas. Moterų ligų vaistažolė.

Morkaunykas auga raistuose, grebėse. Jo niekas neėda. Jei dar kitas gyvulys nukųs, tai nieko, o jei ožka, tai tuokart išgaišta. O žmonės dideli nežinau ar jį naudoja, tik kuriej maži vaikai užlengį, jų niekas nepagydo. Vaikas būna sudzūvįs, išbalįs, visas mėlynas, jokio kraujo nėra. Iš kur bus tas kraujas, kad jis nieko nevalgo. Tas vaikas nei sveiksta, nei miršta. Tėvam reikia rizikuoti: arba vaikas gyvens, arba mirs. Tėvai, nor [vaikų] daugiausia turės, nenori, kad jiej mirtų. O su tuoj paliegusiu vaiku reikia rizikuoti. Privirina to morkaunyko šaknių ir lapų. Vaikų tų nuprausia ilgai, kad vaikas sušilt, ir duoda tam vaiku to morkaunyko išgerti, [šaukštų]. Daugiau neduok. Ir vaikas reikia migdyti lopšin, kad užmigtų. Jeigu vaikas kaista, rausta, žinok, tavo vaikas pasveiks. O jei vaikas mėlsta – tavo vaikas mirs. ... Tik vieno prausimo mažai, reikia kelis kartus. O girdyti morkaunyko visai mažai, jis kaip nuodai. Tai ot kaip sunku tėvam rizikuoti: arba gyvens, arba mirs. Tokis vaikas vis tiek neužauga, kelis metus išligina. Seniau tėvai vaikų in daktarus nevežė, su tuoj morkaunyku daugel tėvų rizikavo. Mani pacį motułė girdė morkaunyku. Nog jo pasveikau ir užaugau.

Parašysiu, no ko zukio taukai. Visokius pašinius išvaro, kuriuos žmogus pasidura. Kur bus inšauta kulka, ir tų išvaro. Ne tī trint, kur pašinys inlindo, reikia iš kitos pusės, kur būna sveika, tai tī reikia trinti. Kiškio taukai panaikina uždegimus, kiškio taukai išgydo gimarojų [hemorojų]. Matot, kiek kiškio taukai turi savyje vaistų!

Parašysiu barsuko taukus. Nog visokių sausų kojų, rankų sukimų barsuko taukais reikia trinti. O gerausia, kalba žmonės, nog ramato [reumato].

Žuvų taukai mažiem vaikam sudaro apatitų, kad gerau vaikas valgytų. Jei vaikas valgis, tai bus ir sveikas.

Yra tokia vaistažołė, vadinasi dzengelis. Šito dzengelio kvapas ne visiem patinka. Kaip eina per žmonis užkrečiamos ligos, reikia dzengelio – [in] tavi nelips. O mažiem vaikam reikia pripjaustyti šaknių ritulukais, an siūlo suverk, vaikui an kaklo užrišk – jokia liga nelips.
Čia bus parašyta, kaip seniau žmonės gydėsi gyvatėm, varłėm ir kitais gyvūnais.
Pirmas bus vaistas gyvatės. Jeigu žmogus užlengsta, apserga, nežino kuoj, vaikščioja sudzūvįs, nevalgo, niekas nežino, kas jam yra. Arba ir gyvulys tas pat. Pavyzdžiui, paršas sudžūvįs, nieko neėda. Tai gerausias vaistas gyvatė. Jų išviryk ir duok išgerc. Kelis kartus pagirdysi, žmogus ar vaikas bus sveikas kaip plienas. Nereikės jam jokių daktarų. Kaip žmogu virysit, nereikia daug – kaip nykštys pirštas sulig krumplio, tik tokį gabalukų. Tai tų gyvatį suriškite baltan drobinian skarulukan, o tų vandenėlį duokite išgerti. Žmogus nenumirs nei vienas, bus visi sveiki. Aš pats jų, tų gyvatį, gėriau ir nenumiriau, sulaukiau aštuoniasdešimt metų. Ir žinojau, kų gėriau. O jei kuris žmogus bridzinasi, nereikia jam sakyti. „Va tau kokių žolynėlių pavirinau“, – ir viskas. Kad ji nebridki, tik riebus vandenėlis. Žmogu jos valgyc neduoda. O gyvuliam duoda jos ir paėsc. Kaip gyvuliu paduodi, labai greitai pasveiksta.
Nog rupūžės vaistų visokios ligos pagyja. Visi žmonės pasveiksta. O labiausia visi žmonės nog vėžio. Šitų receptų ir daktarai ne visi žino.
Parašysim, kaip reikia ji sunaudoti ir kaip pirmiausia pagauti rupūžė. Rupūžės nereikia prausti. Jeigu tu jų prausi, visus vaistus nog jos nuprausi. Jos visi vaistai viršun vodos. Yra žmonių labai švarių, jiej visko bridzinasi. Tai tiej žmonės daugiausia miršta be laiko. O kuriej žmonės nieko nesibridzina, tiej visi pasveiksta ir visi ilgai ilgai gyvena. Ko tī bridzytis tos rupūžės, kų ji po juodų žemełį vaikščioja? Taigi mes, visi žmoneliai, po juodų žemełį vaikščiojam. O ar mes lygūs, visi žmoneliai? Nelygūs: vieni geresni, kiti blogesni. O po tų juodų žemełį vaikščiojam visi. O aš šitos juodos žemełės nei kiek nesibridzinu. Laukuose dirbdamas išsikasu bulbelių, susikuriu ugnełį, išsikepu tas bulbytes. Dirbdami pasikviečiam daugiau kaimynų, ir visi pavalgom tų bulbyčių, kurios užaugį juodon žemełėn. Niekas nenumiršta. O yra tokių žmonių, kad obolys nog obeles nukrinta – nevalgo, reikia prausti. Agurkų nusiskina nog žemełės juodos – nevalgis, reikia prausti. Valgo brangių duonełį, iškrito gabałėlis ant žemełės – tų duonełį meta šonan, jau ji negalima valgyt, toj duonełė yra nešvari. O tas žmogus, kuris visko bridzinasi, pats pirmas visokiausių ligų užėstas, jis yra nesveikiausias žmogus. Klausimas: kaip ciej žmonės valgo visokiausias vuogas nog žemės, kurios auga palei žemį? An tų gi vuogų visokiausi vabalai laipioja, pełės, varłės, rupūžės. Jos tik vuogas ir ėda. Vorai visokiausi, laukinės blakytės – visi šitiej vabalai po visokiausias vuogas šliaužioja. Ir visi žmonės skina ir valgo tas vuogas ir nenumiršta nog jų. Visi žmonės sako, kad vuogose daugiausia vitaminų. Bus klausimas [in] šituos žmonis: kaipgi jiej valgo šitas vuogas, katros būna visų visokiausių vabalų apšliaužiota, apmyžta? Ir kaip jiej nenumiršta nog jų? Kaip tik akys nemato, viskas būna švaru ir sveika.
 Mano brangūs, nesibridzykit tos rupūžės, jos visos vuogos būna apšliaužiotos. Reikia rupūžė pagauti, indėti stiklainin ir užpilti stipriu arielku. Laikyti tolai, kaip pradės rupūžė balt. Labai ilgai nelaikykit, kad neprasmirstų. Tuos vaistus gerkite po arbatinio šaukštelio. Nog visokiausių ligų tu, žmogau, pasveiksi. O nog vėžio tai geriausi vaistaĩ. Žinoma, jeigu pas tavi vėžys išsivystįs seniai seniai labai, tavī ir šimtas rupūžių nepagydis jau, bet jei tu pasijautai greitai – gerk rupūžį, būsi sveikas!

 Dabar parašysiu ãpe paprastų varłį.
Būdavoc, kaip vaikai augome, labai buvo vaikam varłės bridkios. Kur užmatėm varłį, tai visi vaikai pagaliais, akmenais visas varlas pamušam, pagrūdam, kad nei vienos nebūtų. O kaip visiem būna toj varłė bridki! Maži ir dzideli – visi ant varłės spjaudom. O toj varłė cik opc šulnin ir paneria – ir nėra jau varłės. O visi žmonės, dideli ir maži, kaip užsimanom gercia vandenėlio šalto, visi užmirštam, kų tī varłė opterė, visi atsigeriam to vandenėlio ir visi sveiki būnam, niekas nemiršta.
Dar parašysiu, kad toj varłė labai naudinga. Tik ne visos varłės naudingos. Katrī yra žalia varłė, tai toj yra naudinga. Pas jų yra vaistų jos žalion vodon. Parašysiu, nuo ko. Jeigu žmogus serga plauritu, kartais ir daktarai nepagydo, o žalia varłė kožnų žmogų pagydo. Tik reikia žinoti, kaip. Balose ar ežeri pagaukit žalių varłį, indėkite jų stiklainin, užpilkit tų varłį macniu arielku. Tolai varłį laikykite stiklainin, kolai varłė pabals. Degtinį nusunkit ir duokite ligoniu gerti į dienų tris keturis kartus po valgomą šaukštą. Kolai tų degtinį išgers visų, ligonis pasveiks kaip plienas. Tas yra tikra teisybė.

Dabar parašysiu, kaip gydytis nog džovos.
 Reikia gerti šunies taukai. Vieno šunies taukus sugėrus, tai nepasveiksi, reikia kelių šunių, kolai tu pasveiksi. Jei ligoniu liga seniai užsitįsus, reikia gerti pusę metų arba ir daugiau. Tadu tu būsi sveikas. O nog vieno šunies tu nepasveiksi. ...
Mano brangūs, girdėjau, kad vienam žmogu sukė kojų. Ilgai sukė. Ligoninėn negułėjo, pas daktarus važinėjo. Daktarai jį gydė gydė, neišgydė. Daktarai sako – reikia pjauti koja sulig klupsčio. Žmogus verkia, neduoda kojos pjauti. Žmogus sako: „Mirsiu, o kojos neduosiu!“ Tas žmogus, kaip seniau, arklį turėjo. Važuoja iš daktaro, užveja senų bobutį. Tam žmogu pagailo bobutės, sustabdo arklį, šaukia bobutės:
– Eik čia, močiute, aš pavėžėsiu!
Močiutė inkopus vežiman klausia:
– Kas tavo kojai yra?
Žmogus viską papasakojo, kaip yra. Močiutė sako:
– Aš būsiu daktaras. Tavo koja pasveiks, nereikės pjauti. – Močiutė in tų žmogų sako: – pasirink viena iš dviejų: ar gyvenc, ar mirc?
Kas nori mirc? Niekas nenori.
– Bet čia tokis gydymas. Gali užmigįs atbusc ir gali užmigįs neatbusc. Kaip parvažuosi namo, tai prisiviryk kanapių grūdelių su pelais, su laiškais, su grūdais. Stiprai stiprai kanapių pridėk, priviryk vandenio daug. Tan vandenin labai labai išmirkyk kojų visų, kolai skauda, ir išgerk tą likusį kanapių vandenį, kad tu visas sušiltai, iškaistai. Tas vanduoj, toj arbata bus labai labai neskani. O tu nežūrėk, po prievartai, nenorėdamas [išgerk]. [Tadu] gulk lovon ir šiltai užsiklok. Ir tu greitai užmigsi, tau kanapės užsuks galvų kaip arielka. Pasakyk savo šeimynai, kad tavã nebudyt iš miego. Tu miegosi dvi–tris–keturias dienas. Tavī tegu nebudina, reikės paciam nubusti.
Šitas ligonis miegojo tris paras, pats nubudo. Jokių kojos skausmų nejaučia. Buvo koja ištinus kaip kaladė, o nubudusio žmogaus koja buvo visai subliuškus. Iš tos kojos visas nešvarumas ištekėjįs, išbėgįs. Žmogaus koja pasveiko, nereikėjo daktaram pjauti. ... O tai tau paprastų bobutių gydymas!

Jei tu ko nusigųsti labai labai, tik širdis visa dreba, atsiranda iš nusigandimo visokiausių ligų. O žmogus nei nežino, iš kur toj liga atsirado. Parašysiu, kas reikia daryti.
Jei žmogus nusigųsti bi kokio daikto, pirmiausia nusispjauk tris kartus per kairį pecį. Dėl ko per kairį pecį spjauc? Dėl to, kad kairės pusės draugai visi būna juodi, o dešinės pusės draugai būna visi balti, spalvoti. Dėl to spjaunam į kairį pusį. Nuspjovei tris kartus, ko greiciausia nusišlapyk. Niekas tau nekenks. Ir jei neužmirši, pažūrėk į savo rankų pirštų nagus. Labai viskas padeda.

Dabar parašysiu nėščiom moterim.
Jeigu moterėłė vaikščioja nėščia, ji visko nusigųsta. Viskas krinta in jos gymį, viskas atsiliepia tam mažam nekaltam vaikiuku. Užtai ir gimsta vaikiukas su išgąsčiu. Tu, motinėle, vaikščiodama nusigundai, tai greicau daryk, kaip yra aukščiau parašyta. Tas pats visas receptas. Geriausia neužmiršk į savo nagus pažūrėt. Visada tu būsi sveika ir tavo vaikai bus sveiki.

Jeigu motina vaikelį maitina krūciu, savo pienu, nusigandus vaiko nežindyk. Jei tu vaikų persigandus žindysi, vaikų savo papjausi kaip peiliu. Ir da sunku pagydyt. Nusigandai būdama motina, tris kartus į kairį pusį nusispjauk, nusišlapyk, suvalgyk duonos gabalukų su drusku, biskį vandenėlio šalto. Kaip tavo širdełė nedrabės, nervai atsileis, tadu žindyk savo vaikelį. Vaikas tavo visada bus sveikas.

Kaip maži vaikeliai turi išgųsčius, kas reikia daryti? Yr tokios žołės, kurios auga mūsų pievose. Vienos vadinasi vìlkažołės, o kitos šarvuołės. O vaikam mažiem tai geriausia pivoninės gėłės, kurios auga rūtų darželiuose. Jų žiedų privirti, vaiku duoti gerti ir prausti. Kelis kartus padarysite, bus jūsų vaikelis sveikas.
Kaip galima suprasti, kad vaikas turi išgųsčius? Ogi taip: bus vaikas neramus, verkia, pats nežino ko, užmigis šoka iš miego sąmonį praradįs ir vis verkia. Tėveliai patys nežino, kas daryti. Vilkažołės tik prauscia virytan vandenin, o šarvuołės viryt stiebai ir šaknys. O pivonijų tik žiedai. Vaikam pivonija skaniausia. Bet reikia žinoti, kokios tinka. Gerausios vaikam baltos ir ružavos, o suaugusiem žmonėm bil kokios gerai. Suaugusiem galima stiebai ir šaknys. Bet šaknių tau niekas neduos ir už pinigus sugadyt krūmo. Suaugusiem žmonėm geriausia šarvuołės. Prisivirinai, atsigėrai, nusiprausei – ir sveikas būsi.

Kai maži vaikai, būdami piemenais, myža naktį patale, kas reikia daryti? Tai kaip seniau buvo viedrai mediniai, o tų viedrų buvo pasaitai žilvitiniai. Tėvai ryti pasikėłį žūro, kuris vaikas būna prisišlapinįs. Tų vaikų guldžia an uslano, nuima tų pasaitų žilvicio nog viedro ir muša tų vaikų tuoj pasaitu, kad vaikas daugiau nemyžtų. O tų pasaitų vėl riša an viedro. Tas pasaitas vaiko nepagydo, bet tik invaro vaiku išgąstį. Matot, kokis buvo seniau gydymas, žmonių durnumai. Kodėl da vaikai maži nemyža? Kad juos mažus pratina, budina vaikelį iš miego. Tas vaikelis pripranta pats keltis. ...

Dabar rašysim apie gyvulių gydymą.
Daugiausia boja akių jauni telukai ir jauni paršukai. Telias kaip paboja akių, guli pervertįs akis. Daugiau negyvens kaip vienų dienų. Žmogus mislina, kad dar pasveiks, o po nakties randa negyvų. Paršas knisa, zurkia, nieko neėda.
Gyvulius no akių reikia taip gydyc. Gyvulius reikia kałbėti. Reikia, kad pečius ar plyta kūrytųs. Kuris žmogus moka kałbėti, reikia jį pakviesti. Ne visi gi moka kałbėti. Kałbėtojas paima saujų druskos, eidamas in gyvulį, su nieku i nekalba, jam negalima su nieku i kałbėti. Su tuoj pilnu sauju druskos ateina prie gyvulio ligonio, stojasi taip: gyvulys būna dešinėn pusėn, o žmogus būna kairėn pusėn. Kałbėtojas su tuoj drusku no gyvulio galvos pradeda kałbėti vienu dūku, neatsipūtįs. No galvos pradeda vesti taip su tuoj drusku atagaliu ranku, kalba:
– Nog ugnies, nog vandenio, nog piktų, negerų žmonių akių!
Šituos žodžius kai kalba, reikia ape gyvulį apnešti druska atagaliu ranku, neatsikvėpus kałbėk. ... Tris kartus reikia apnešti. Pirmą kartą apnešįs tuoj drusku, atsikvepi. Antrą kartą apnešįs – vėl atsikvėpk. Tracią kartą apnešįs – vėl atsikvėpk. Tris kartus apnešįs tuoj drusku, bėk greicau pirkion, su niekuoj nekałbėk. Kaip kūrinasi pecus, vėl po biskio atagaliu ranku berk druskų ugnėn ir kałbėk tuos pacus žodžius kaip vesdamas apie gyvulį kałbėjai:
– Nog ugnies, nog vandenio, nog piktų, negerų žmonių akių! Kad tų žmonių akys blogos sudegtų ugnėn!
Ir gyvulys ko greicausia pasveiksta. ...

Mano brangūs, jūs tai netikėsite. Užtai kad jūs karvių gyvenime nelaikėte ir nežinot jų ligų. Dabar jùmi parašysiu, kaip karvės svetimų blogų akių paboja. Būna taip. Kaimynas turi labai gerų karvį, tešmuoj dzidelis, pieno daug. Bandon pamato blogas žmogus, pavyduolis, arba genanc namo, karvė su dzideliu tešmeniu – vėl kas pamato, blogas, žmogus pavyduolis vėl padzyvina:
– Vai, karvełė, karvełė, kieno ji tokia yr?
Nu ir viskas – karvė pabojus. Ateina karvė namo. O šeimininkė ateina su viedru melžti. Karvė šeimininkės iš tolo neprisilaidžia. Šeimininkas karvį pririša. O kur ji dėsis, vis tiek mes jų pamelšim. Kaip tik šeimininkė už spenio karvei – tai karvė koju per viedrų. Viedras nuzvanino, šeimininkė aukštynėka iš stroko guli ir rėkia:
– Vai! Vai! Nugi pasiuto karvė! Kas jai čia pasdarė? Visada tokia gera buvo, o nūnai jau visai pasiuto. Kiba ji kieno akių pabojo? Nu kas jai pasidarė? Reikia kas daryc no akių. O kas daryc – nežinom.
Nueina pas kaimynes, viskų papasakoja, kaimynės sako:
– Cik akių pabojo, daugiau jai nieko nėr.
Šeimininkė klausia kaimynes, kas daryc. Kaimynės sako:
– Reikia rūkyc!
Ale kuom rūkyc? Iš keturų kampų stalo paskusk medžio, kačargos padrėksk, skujinės padrėksk, samcio, rekecio padrėksk, senų vyžų mestų surask, moterų suknelių padalkus atplėšk, vyro, gaspadoriaus, dvejų kelnių klynus iškirpk, šiaudų prisidėk, pusę viedro žeirių, susinešk viską pas tvartų. Karvį tvartan prisirišk. Viedran an žeirių viską dėk, kas tau buvo pasakyta. Rūkyk karvės pirmiausia tešmenį, galvų, nosį ir visų karvį. Du tris kartus parūyk – karvė bus sveika.
Tas viskas teisybė, moterios sakė. Tokis atsitikimas ir man buvo.

Jeigu karvė ar telyčia laksto, o nepasilaksto, kai parvesit nuo bulio, neveskit tvartan, atneškit muštuvus, pastatykit prie tvarto durų slenksčio, atidarykit muštuvus ir varykit karvį tvartan. Muštuvus uždėkite iš viršaus, kaip jiej buvo suleisti, ir padėkit, kur jiej buvo.
Jeigu karvį išpucia išdumia, nieko neėda, reikia jai duoti pusę bonkos aliejaus ir pusę degtinės, sumaišyc, bus pilna bonka. Supilkit gyvuliu gerkłėn. Už dviejų valandų penkis litrus virytų pelynų – kelias bonkas. Už keturių valandų duokite gyvuliu kiaułės taukų (kaip seniau žmones kimšdavo, sudaro kaip bakanus duonos, reikia tokių taukų senų), taukų didelę saują ir tiek druskos. Reikia tiej taukai sugrūsti su drusku, kad būtų kaip klijai. Gyvuliu inkišti gerkłėn giliai, kad jis suėst. Neduokite, kad liežuviu išmestų. Pastatykit viedrų vandenio. Druska gyvulį troškina gerti. Gyvulys pradeda gerti ir greit pradeda ėsti. Gyvulys greit pasveiksta. Pelynų gerti vis tiek duokite.
Jeigu karvės tešmuoj sutysta, uždegimas būna, niekuoj netrinkit, tik visa šeima prišlapykit daug, karvės tešmenį visų išprauskit, masažuokit stiprai stiprai. Tris kartus padarykit tokį masažų – karvė bus sveika. Be jokių daktarų karvės uždegimas pranyksta.

Jeigu pas karvį atsiranda vadinamas rajus, [tokia] liga, – iš vieno spenio ar iš dviejų spenių bėga kraujai, o ne pienas, – joki vaistai karvei nepadės. Reikia karvė melžti tankiai – tuos spenius, iš kurių bėga pienas neaiškus, pienų taikyt karvės pasturgalinių kojų terpunagėn. Ilgai melžkit, o liekanų pienų tų negerų nuneškite kryžkełėn, išłėkit, apkaskit. Kelis kartus taip padaryk – karvė pasveiks. ...

Jeigu avis kosti žiemos laiku, pas jų būna kepeninių peteliškių, no kurių avis gali pastipti. Tų avių, kurios taip serga, jų ir vilnos nubyra, lieka avies visa nugara gryna kaip būbnas. Pirmais metais ji negaišta, an žołės atsigauna. Žiemą vėl kartojasi. Tadu gali stipti. Kas reikia daryti? Žmonių šlapumas duot avìmi gerti. Dar šlapumų pasūdykit. Padarykit kelis kartus – avis jūs pasveiks, avis gyvens kelis metus, tos peteliškės pragaišta. O taip nedarysi – avies neturėsi. Nog šitos ligos vitinarai nepagydo. Vitinaras sakis – šerk gerai, avies vilna nenubyrės.

Jeigu avį apšersi lubinais ar bulbėm, avis stips – per daug persiėda. Niekas nepadės. Kas reikia daryti? Prišildyti kiaułės riebalų, primuilyti vandenin šiltan muilo, supilti riebalus ir pridėti sodos ar mielių. Viską kartu sumaišykit, pražiodinį koserėn pripilkit. [Kaip] būt neapsiėdus, už valandos viską išvaro. Avis nei viena negaišta.

Jeigu arkliu ar kumelai skauda pilvų, tai reikia viryti riešutų kevelai, tos vuodegėłės, kur nusigliaudėja riešutai, viryt ir pilti arkliu per nosį iš butelio. Arklys pasveiksta.

Jeigu arklį apakvacini, pašeri jį grūdais pailsusį ir greitai pagirdai, arklys nepaeina, kosti – tai trina kojas žibalu ir drūtai masažuoja kelis kartus. Kojos pasveiksta.
O [arklio] nosis smurgloja tikru materiju ir kosti – kas reikia daryti? Priviryti šieno kratų, supilti karštus maiše, mauti arkliu ant galvos, tegu jis ilgai ilgai kvėpuoja.
Kitas gydymas. Pririnkti sausų vištašūdzų, pridėti puodan ar viedran žeirių ugnies, dėti vištašūdzius ir jų dūmais rūkyti arkliu panosin. Smurgliai pranyksta, o arklys pasveiksta.