Petro Zalansko (1900-1980) pateikta tautosaka    

    Dabar parašysiu, kap seniau žmonės davė almužnas vubagam, kad tiej vubagai išprašytų jų tėveliam, diedukam, bobutėm, proseneliam ir prosenełėm pas Dievulį dangaus karalystį. Tai per metus keturis kartus: Kalėdom, Velykom, per Visus šventus (Vėlinių dienas) ir vasarų vienų kartų. Kokia tī buvo Oktava vasarų. Per anksti pjauc jauni baronukai, bet vis tiek žmonės pjovė, nežūrėjo, kad buvo jauni baronukai.

Prisimenu tas ceremonijas, kaip žmonės seniau darė. ... Seniau buvo labai graži toj dziena. Būdavoc, prisimenu, kaip papjauna tų baronukų, tai šeimininkas su šeimininki apskaičiuoja, kiek kaime yra vubagų, kuriem reikia duoti almužna – du, trys, keturi vubagai. Jei bus du vubagai, tai tėvulis pjauna dvi šlaunelas. O jei trys keturi vubagai, tai tėvulis pjauna visas keturias šlaunelas. Žalios mėsos, visų kepalų duonos suraiko an keturų dalių, nuneša tiem keturiem vubagam. Tėveliai liepia tiem vubagam sukałbėti poterus už savo tėvelius, už savo diedukus, už savo prosenelius. O  likusių mėsų baronuko verda motułė sau. Taigi mes jos taip paprastai nevalgom. Kaip motułė su bliūdu mėsos an stalo, tadu tėvulis persižegnoja, pradeda melstis, ir visa šeimyna meldžiamės. Visi pasimeldį ir persižegnojį pradedame valgyti. Pavalgį vėl visi pasimeldžiam, kad Dievulis tas dūšelas priimtų į dangaus karalystį.

Antri bus Diedai, Visų šventųjų šventė. O antryt už dūšias vėl duoda vubagam, kuriej sėdi pas bažnyčių. Jau tīnai pas bažnyčių vubagų be skaičaus. Tėvelis vėl pjauna baronų ar dzidelį avį, kepa motułė dzidelį duonełį. Motułė pakepa dvi mažesnes bandukes duonełės. Viena bandełė duonełės kunigėliui būna. O kita bandukė būna špitolion – vargoninykui, zakristijonui ir viena šlaunis žalios mėsos kunigui. O kita šlaunis žalios mėsos špitolion. O dar po bliūdo kruopinės košės kunigui ir špitolion. O likusių avį visų verda mėsų didžiausius puodus. Didžiausių bakanų duonos suraiko an mažų gabalų. Suskaičiuoja, kiek gabalų duonos, – tiek gabalų mėsos daro. Per Visus šventuosius važiuoja tėveliai bažnyčion ir veža dzvi karapkas pilnas. Vienas neša kunigėliui, o kitas iš tėvelių dalina padražniem, kuriej sėdi pas bažnyčių. Vubagai, kaip pamato žmogų su dideliu karapku, kaip pradeda melstis kaip bitės avilin arba [kaip] bitės spiečiasi – ūžimas, nieko negirdėti. Vienas vubagas kalba „Tėve mūsų“, o kitas vubagas rėkia, suima rankas, pakelia in dangų ir rėkia visu gerkłi:

– Pasigaiłėkit, pasigaiłėkit, nes Viešpaties ranka prispaudė mani!

Vaizduoja vubagas, kaip dūšios peklon pakūtavoja. Tai jau kitas vubagas. Ogi ubagai mato, kaip žmogus ima iš karapkos duonų, mėsų ir košį kruopinį, kiekvienas nori, kad jam patekt. Tai vėl klausyk iš kokių trijų vubagų. Vėl rėkia diedas vaizduodamas:

– Prieteliai mano artimiejai! Duokite man, paduokite man nors lašelį vandenio! Nebeištversiu peklos ugnies!

Vaizduoja, kaip peklon dūšios pakūtavoja. Vienas kalba „Tėve mūsų“, kitas kalba „Sveika Marija“, trečias kalba „Amžiną atilsį“.

Tai, mano brangūs, šitoj paci auka būna per Kalėdas ir Velykas. Tik būna pasikeitimas – kiaułės mėsa, ne avies. Kalėdai ir Velykai skerdziam kiaulas. Būna vienas pasikeitimas – per Kalėdas ir Velykas košės neverda duoc vubagam. Duonos, mėsos kiaułės, gabalas milcienės dešros. O per Velykas pakeitimas – duona, mėsa kiaułės ir dar pyrago riekė ir kiaušinių.

Mano brangūs, Kalėdų ir Velykų vubagų poterų nekartosiu, ba tie patys poterai. Kaip kurio galva supranta, taip tas ir meldžiasi