Birželio 21-ąją saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą – tai vasaros saulėgrįža, astronominė vasaros pradžia. Ilgiausia metų diena ir šviesiausia naktis, - pats gamtos suklestėjimas. Vasarvidį diena Lietuvoje trunka 17 valandų ir 18 minučių; tarsi pati gamta kviestų pasigėrėti savo kuplumu, sodrumu. Praėjus porai dienų tradiciškai švenčiamos Joninės, senovėje vadintos Kupolėmis arba Rasos švente. Saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas kalendorines, linksma, netgi siautulinga. Jos metu atlikinėtos apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi, įprasminančios ir sutvirtinančios žmogaus saitus su gamta. Ypač šventė sureikšminta buvo šiauresniuose kraštuose, Baltijos baseino šalyse, kur sezoniniai gamtos reiškiniai labai ryškūs.
Viena įdomiausių senojo Vilniaus tradicijų – vadinamieji Raganų turgeliai. Dvi dienas prieš Jonines sostinėje vykdavęs žolininkių kermošius. Skverelyje prie šv.Jonų varpinės ir šv.Jurgio bažnyčios šventoriuje (dabartinėje Savivaldybės aikštėje) senučiukės iš priemiestinių kaimų ar net atvykusios iš toliau pardavinėdavo vaistažoles. Tiesiog ant šaligatvio išdėliojusios surinktų tinkamoje mėnulio fazėje ir pavėsyje išdžiovintų įvairiausių žolynų pundus, maišus, maišelius. Žolynais prakvipdavęs visas miestas! Galima būdavo žoles pirkti ir atskirais pundeliais, ir sutaisytas į trejų devynerių pluoštelį, - nuo visokių negalių, skausmų. Sako, net paparčio žiedą čia galima buvo įsigyti; jo turėtojui galva prašviesėjanti, vien kilnios ir protingos mintys lankančios. Senolės pamokydavo miestelėnus žiniuonių (liaudies medicinos) išminties. Merginoms patardavo, ką į arbatą dėti, kad vaikino širdį savęsp palenkus.
Turgelių vaizdus yra užfiksavę pirmieji Vilniaus fotografai J.Čechavičius, J. Bulhakas. O pavadinimas „raganų“ turėtų priminti šio žodžio kilmę iš „regėti, reginti“, taigi jų būta aiškiaregių, žolininkių, gydytojų. Kaip žinia, raganos pikčiurnomis tapo tik po viduramžiais vykusių teismų ir persekiojimų. Gydymasis žolėmis Vilniuje buvo toks populiarus, kad prie Aušros Vartų įsikūrė vaistažolių fabrikėlis, dar ne taip seniai skleisdavęs aromatingus kvapus į senamiestį.
Senąjį šventės pavadinimą „Rasa“ mini T.Narbutas, M.Valančius, L.A.Jucevičius, J.Basanavičius; jis sutinkamas A.Juškos užrašytose dainose. Savaip tai patvirtina Vilniaus Rasų priemiesčio, kur dabar yra tautos panteonas, pavadinimas. Kai 1801 m. buvo skiriamas sklypas kapams, magistrato dokumentuose pažymėta, kad jo ribos vedamos nuo šv.Jono akmens. Ir dar XIX a. vidurio vadovuose po sostinę bei jos priemiesčius kalbama, kad jaunimas per Jonines renkasi kupoliauti kalvelėse už kapų, prie tuomet populiarios Geležinės trobelės užeigos. Taigi, visai neatsitiktinai šiems kalneliams išrinktas Rasų vardas, o saulėgrįžos šventė bus buvusi sena Vilniaus tradicija.
Prof. Libertas Klimka
