Gandrinė, Bičių diena

Kovo 25 d.

Tai tokia svarbi pavasario šventė, kad „net paukščiai tądien lizdų nesuka“. Gandras po sparnu parneša kielę, kuri pabaigia išspardyti paskutinius ledus. Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius, – reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (VIII.24) – ir išsineša. Pirmieji pavakariai ypatingi: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, Kratinių bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis maltų miltų. Bandeles dar vadindavo kaurokais, šeškučiais, prėskieniais. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, – kad tik javai būtų daigūs. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose. Taip žadinama grūde tūnanti gyvybė. O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau, – darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitoms svarbioms kalendorinėms šventėms, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų. Netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn nė kuolo. Negalima nieko skolinti iš namų, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliauštų. Raiste galėjai jas pamatyti aukso vainiką – savo karalienės karūną – ritinėjant! Jei pavyktų tą grožybę nutverti, geriau būtų nei paparčio žiedą įsigyti. Viską žinosi, matysi kur lobis užkastas, o svarbiausia – galėsi kitų mintis skaityti! Vienam žmogui pavykę: gudruolis nupynęs iš sausų nendrių vainikėlį, uždegęs ir paritinęs. Tai gyvatės ir nusivijo tą ugnį, tikrąjį savo karalienės vainiką palikusios žmogui. Dar būta tikėjimo, kad ranka išsklaidžius pavasarinį gyvačių kamuolį, pirštai įgyja gebėjimą gydyti. Taip drąsus žmogus galėjo tapti kaimo žiniuoniu.

Per Gandrines ir meška ritasi iš guolio. Jei vėjas neša išplėštus nuo stogo šiaudus, senoliai tardavo: „lekia meškos plunksnos“. Taigi šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis, o Gandrinė bus kitados buvusi prosenoviškais Naujaisiais Metais. Pirmosios metų dienos lemia visų metų sėkmę. Todėl svarbu ir kaip gandrą, šį žmogaus artimą kaimyną pirmąkart pamatysi. Jei skrendantį – gerai, visų metų darbus spėriai nudirbsi. Jei tupintį – vangiai viskas seksis. O gandrui tokie rūpesčiai:

Ka ka ka,
Kur tas gluosnis, ta šaka,
Mano lizdo perkyla.

Šv. Velykos

2016-03-27 | 2017-04-16 | 2018-04-01

Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo.

Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais - skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.

Velykinis margutis. Romėnai sakydavo, kad viskas prasideda „ab ovo“ („iš kiaušinio“). Įvairių pasaulio tautų kosmogoniniai (pasaulio sutvėrimo) mitai, etimologinės sakmės aiškina apie Visatos atsiradimą iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Margutis – kosminio embriono, Naujųjų Metų, kitados švenčiamų pavasarį, augmenijos naujam gyvybės ratui prasidedant, simbolis. Pirmykščiam žmogui paukštis atnešdavo pavasarį - išsigelbėjimą nuo bado ir šalčio. Todėl jie buvo sudievinami. Deivei - Paukštei buvo aukojamas pirmasis iš rastų kiaušinių. Jis buvo dažomas raudonai, kraujo ir ugnies spalva. O gal pažymimas ir paukščio pėduke... Šias pėdukes kaip labai dažną ornamentą matome ir ant tradicinių lietuviškų margučių.

Dažną margutį ornamento juosta dalija pusiau. Ji susideda iš paukščio pėdelių arba spinduliukų pusapskritimių – tekančios ir besileidžiančios Saulės simbolių. Pastaroji išreiškia nuolat pasikartojančio laiko idėją: diena po dienos, metai po metų... Abiejuose kiaušinių galuose vėlgi Saulės. Viršuje – dieninė, apačioje – požemio mariomis keliaujanti į rytus. Dažnai saulutės apsuptos dantytais, taškuotais ratais. Šie yra suartos, įdirbtos ir rasos ar lietaus lašais apšlakstytos dirvos simboliai. Dieninė Saulė glosto ją šiluma, naktinė palaisto rasa. Margučio dalijimą į dieną ir naktį patvirtina paprotys pirmąją Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, antrąją – bukąjį. Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti didesnis ženklas. Seniausiuose margučiuose čia vėl rasime su žemdirbį globojančia Saule susijusių simbolių. Tai žaltys su Saulės karūna, Saulės vežimas, Pasaulio modelis (tai, kas yra „po Saule“), saulėgrįžų – vasaros ir žiemos – priešprieša.

Pakartoję vašku ar peiliuko rėžiu senoviškuosius ženklus, tarsi prisiliesime prie tolimo laiko, sustingusio ties tautos istorijos ištakomis, tarsi nutiesime tiltą per kartų kartas ir šimtmečius.
Dienos po Velykų. Tradiciniuose mūsų tautos papročiuose labai reikšmingomis laikytos ne tik Dižiosios savaitės dienos, bet dar trys-keturios po jos. Galima manyti, kad tai senosios devyniadienės savaitės, sudarytos pagal Mėnulį, atminimas.

Pirmosios Velykų dienos vakare kaimo vaikinai susirinkdavo į būrį „lalauninkų“. Lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, palydimais dainomis ir muzika. O ypač gražias dainas lalauninkai išgiedodavo prie tų namų, kur gyvena mergaitės:

Išeik, mergele, ant didžio dvarelio.
Rūtele, rūta žalioji.
Tai ir patieski margą abrūselį,
Tai tu surinksi aukso raselę,
Ir nuprausi sau skaistų veidelį...

Žinoma, buvo apdovanojami margučiais ir Velykų stalo skanumynais. Iš gražiausių margučių rinkdavo jų „karalienę“. O kurių ne taip gaila, – į daužynes ar rideniman. Galima jais ir paburti: smarkiai pasuk margutį ir žiūrėk, į kur sustos jo smaigalys: jei į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, į šiaurę – pavasaris bus šaltas, jei į rytus – sausas, į vakarus – lietingas. Jei pirmojo pramušto kiaušinio duobutė viršuje – bus geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų.

Melų, juokų diena

Balandžio 1 d.

Melagių ir juokų diena yra žinoma ir lietuvių tradiciniuose papročiuose. Dažnai balandis prasideda gamtos išdaigomis. Čia šilta, miela; čia staiga papučia žvarbus vėjas, pašąla, pasninga, – apgaulingi pavasario orai.

Jei balandžio 1-ąją pavyks ką nors apgauti, seksis visus metus. Kitur sakydavo, jei apgavai balandžio pirmąją, tai seksis apgaudinėti visus metus. Apgautasis neužsigauna, nors iš jo ir juokiasi. Tikėta, kad iš apgauto žmogaus atimama laimė. Pirmąją balandžio dieną kaimynai vienas kitą patikrindavo, kaip pasiruošę sėjai. Apsileidėliams ir tinginiams iškrėsdavo pokštų. Pavyzdžiui, radę netvarkingai išmėtytus padargus, užkeldavo juos ant stogo ar įstumdavo į tvenkininį. Paaugusius vaikus mokydavo nuovokumo: pasiųsdavo į kaimynus ko nors nesamo parnešti: paukščio pieno ar margo niekučio.

Moterys balandžio 1-ąją keisdavosi daržovių sėklomis, o vaikai žaisdavo „gyvo žalio“ (reikia su savim būtinai turėti šviežią žalią lapelį, antraip gausi sprigtą į nosį).

Saulei tekant, stebėdavo pirmojo spindulėlio padėtį ant palangės, pasižymėdavo ją angliuku. Vėliau kas rytą džiaugdavosi vis toliau nubėgusiu – greiti pavasario žingsniai.