Pavasario šauktuvės

Kada šiemet?

Ši tradicinė šventė yra težinoma tik iš rašytinių šaltinių; tai archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktas. Kitados žmonių bendruomenė ilgus žiemos mėnesius skaičiuodavo vis po tris. Pradedant nuo kanopinių žvėrių rujos, po kurios jie meta ragus. Šių puošmenų miško žvėrys netenka mėnuliui dylant. Pirmasis Mėnulio pjautuviuko pasirodymas po žiemos saulėgrįžos, – tai Kumeliuko krikštynos arba Krikštai; trečiasis – Pavasario šauktuvės.

Vilniaus krašte, kaip rašo 1835 m. „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome T. Narbutas, pavasario sutikimo apeigas atlikdavo merginos. Basos ir lengvai apsirėdžiusios, jos bėgdavo už kaimo į laukus tekančios saulės dainomis pasitikti. Pirmiesiems jos spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų.

M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ (1848 m.) aprašo, kad žemaičiai kiek kitaip sutikdavo pavasarį. Į laukus išjodavę du būriai vaikinų. Kiekvienas būrys turėdavo po šventą paveikslą, dėl jų tarp raitelių vykdavo varžybos. Šis paprotys primena prosenoviškas karingųjų indoeuropiečių žaidynes, apie kurias žinome iš Homero eilių.

Kovarnių (Špokų) diena, Šv. Kazimieras

Kovo 4 d.

Nuo stogo ledo žvakėmis vidurdienį jau tiek prilaša vandens, kad žąsinas gali sočiai atsigerti. Dar ši šventė vadinama „kreivavėžiu“. Jau pavasariškai šilti saulutės spinduliai it aštrūs grąžteliai išgraužia vėpūtinius, ir viena rogių kelio pusė patyžta. Išgirdus tądien vieversio giesmelę, pernelyg džiaugtis neverta, – tai pranašauja nederlius metus. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės“. Kovarnių dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės spindulėlį, pradžiuginti galvijus pirmaisiais pavasario garsais.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus gimė 1458 m. Iš gausios valdovo šeimos jis išsiskyrė dvasingumu ir pamaldumu. Susirgęs džiova mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje, jo vardo koplyčioje. Žmonių įsitikinimą karalaičio šventumu XVII a. pradžioje patvirtino popiežius Klemensas VIII. 1636 m. šv. Kazimieras paskelbtas Lietuvos ir lietuviškojo jaunimo dangiškuoju Globėju.

Šv. Kazimiero šventė yra vienintelė diena per gavėnią, kai galima linksmintis.

Keturiasdešimties paukščių diena

Kovo 10 d.

Liaudyje ši diena buvo siejama su paukščių parskridimu. Į gimtinę jų parskrenda jau 40 rūšių. Žmonės sakydavo: jei tą naktį pašąla, stiprios šalnos dar truks 40 parų. Kad būtų geras javų derlius Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Žemaičiai per šią šventę vengdavo kur nors toli nuo namų važiuoti – dar su kaimynais, o gal ir su saviškiais teksią pyktis.

Pempės diena

Kovo 19 d.

Toli aidi jos linksmas balselis: „Klyvi, klyvi! Visi vaikšto po pelkynus. Mano vaikai visi gyvi. Ir nenori kepti blynus“. Sniegas jau būna paprastai taip pratirpęs, kad iš įmintos pėdos gali ir jautis atsigerti. Jei tą dieną giedra, galima tikėtis pieningų metų. Tą dieną moterys neverpė, kad baroniukams galva nekvaistų, o raseiniškės merginos jau rūtas pasisėdavo. Merginos tvarkydavo gėlių darželius, išgrėbstydavo pernykščius stagarus, supurendavo žemę. O šiaurinėje Lietuvos dalyje moterys ir daržo daigus jau sėdavo. Nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Ši diena – gėlių, merginų ir moterų šventė.

Atėjus krikščionybei, su šia švente sutapatintos šv. Juozapo varduvės. Šv. Juozapas – Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus įtėvis, auklėtojas. Jis garbinamas kaip vaikų globėjas.

Pavasario lygiadienis

2016-03-20 d. 6:30 val. (Rytų Europos laiku)2017-03-20 d. 12:29 val.2018-03-20 d. 18:15 val.

Lygiadienis – pavasario pradžia. Astronominė pavasario pradžia būna kovo 20 arba 21 d. Žemė savo kasmetinėje kelionėje apie saulę tada pasiekia pavasario ekvinokcijos tašką, – žymėtą astronomų lentelėse Avino žvaigždyno ragais. Šviesai įveikus tamsą (dienos ilgumas viršijo nakties trukmę jau kovo 18 d. – šviesos spindulių užlinkimo reiškinys astronomijoje keletu dienų prailgina šviesujį pusmetį ir padovanoja mums keletą šviesių minučių), atgimsta augmenija, prasideda naujas gyvybės ratas. Manoma, kad kitados lygiadienis buvo tapatinamas su Velykų švente. Tai rodo išlikęs prosenoviškas paprotys Velykų rytą, saulei tekant, nusiprausti ar net nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų, – būsi sveikas, skaistus visus metus. Tačiau saulė pateka tiksliai rytuose tik lygiadienio rytą. Saulė teka upeliu. Vadinasi, abi šventės išties turėjo sutapti. Kitos pavasario pradžios apeigos, senoviški ritualai tradicinių papročių pavidalu išliko Gandrinės šventėje (03-25). Lygiadienis pažymimas ir tarptautiniu mastu kaip Žemės globos diena, iškeliant Žemės vėliavą prie Seimo rūmų.

Verbų sekmadienis

2016-03-202017-04-092018-03-25

Išaušo Verbinių rytas, pavasaris eina. Rykštele ar kadagio šakele budinkime užsimiegojusius, apsnūdusius, nespėjančius su greitais jo žingsniais. Pusiau dainuodami sakydavo oracijas, kurių pirmos dvi eilutės vienodos po visą Lietuvą („ne aš plaku, verba plaka...“) Lietuviui verba – atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos irgi pasitikdavo pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Kai metų pradžia buvo perkelta iš pavasario į žiemos saulėgrįžą, tokia šakelė tapo kalėdine eglute. Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadagio (ėglio) šakelės, žemaičiai dar prideda alyvos ir tujos rykštę; kitur šventinami – žilvičio, karklo, gluosnio „kačiukai“. Rytų Lietuvoje prie „kačiukų“ priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Daug kur verbą papuošdavo ir popierinėmis gėlytėmis. Kartais surišdavo ją raudonu vilnoniu siūlu, kuris pašventinus įgydavo gydomųjų galių.

Lietuvos kaime šventinta verba būdavo laikoma iki kitų verbinių labai pagarbiai – krikštasuolėje, užkišus už šventų paveikslų. Ja pasmilkoma, užėjus grėsmingam audros debesiui, išgenant galvijus pirmai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. jos nubrauktų spygliukų įmaišoma į parengtą sėjai sėklą.

Vilniuje Verbinės – viena gražiausių miesto švenčių. Sostinės gatvės tiesiog pražysta spalvingom vilnietiškom verbom. Niekur kitur tokių nepamatysi: jos rišamos iš daugiau kaip 40 rūšių džiovintų augalų. Tradicinė gamybos vieta – kaimai šiaurės vakariniam Vilniaus pakraštyje, palei kelią į Sudervę. Manoma šias verbas susiformavus XIX. a. antroje pusėje, kaimiečiams nusižiūrėjus į Vilniaus amatininkų procesijų „palmes“. Tyrinėtojai Vilniaus verbose dar įžvelgia prosenoviškus gyvybės medžio, šventos žemės ir ugnies simbolius. Šiandien tai bene labiausiai kintanti, besivystanti tautodailės rūšis. Būtina tuose kaimuose, kur jos dar tradiciškai pinamos, įsteigti verbų draustinį. Kad miesto naujieji kvartalai čia neįžengtų, neužgožtų ledynmečio suformuotų kalvelių, kuriose auga tie 40 rūšių augalų.