Naujųjų metų šventė

Sausio 1 d.

Švęsti Naujuosius metus mūsų krašte, o ir visoje Europoje, yra gana nauja tradicija. Tačiau kai kurie šios šventės elementai – žalioji eglutė ir jos papuošalai – raudonviršiai obuoliai, riešutėliai, šiaudinukai, žvakutės – yra artimi baltų pasaulėjautai.

Mėnesio pradžia iki Trijų Karalių, vadinamasis tarpušventis, – tai burtų, ateities spėjimų metas. Vėliau prasideda Mėsiedas – piršlybų ir vestuvių laikas. Važinėjant piršliais, pravartu pasižiūrėti, kuri Mėnulio fazė. Senoliai sakydavo, kad gero vyro iš jaunaties vedybų nelauk: dūks gyvenime, nenurims. Senagaly sukurta šeima irgi dažnai išyra.

Trys Karaliai

Sausio 6 d.

Saulės grįžimo švenčių apeigos baigdavosi sausio 6 dieną, kai diena pailgėdavo per vieną gaidžio žingsnį. Šią šventę krikščionybė sutapatindavo su Kristų aplankiusių Trijų Karalių švente.  Iš čia susidarė paprotys sausio 6 dieną persirengti Trimis Karaliais.

Įvairiose Lietuvos vietose Trijų Karalių dieną  prosenoviniu papročiu vaikščiodavo po kaimus, apsirengę tradiciniais senoviniais drabužiais, šimtaklostėmis sermėgomis, kartais vaizduodami vaidilas, krivius, senovinius karius ir pan. Tokie persirengėliai dar XIX a. nešiodavo Saulės atvaizdus, sveikatos ir prašydami dovanų. Drauge su trimis karaliais ėjo jų adjutantas ir mirtis su raudonomis akimis, apsirengusi ilgais baltais marškiniais, su balta kepure, nešina mediniu dalgiu. Einąs angelas su sparnais vilkėdavo ilgais marškiniais, buvo su vainiku ant galvos. Jie nešdavosi nosinę pridengtą didelę bulvę ar buroką su nupieštu veidu. Einąs drauge velnias būdavo apsirengęs išverstais juodais kailiniais su pritaisyta uodega. Persirengėliai eidavo giedodami giesmes, kuriose buvo prašoma dievų leisti saulės šviesybę, kad ji atgaivintų mirusią gamta.

Senovės keltai, slavai, baltai ir daugelis kitų tautų iki krikščionybės šią dieną buvo pašventę Triveidei deivei: Mergelei (Jaunatis), Motinai (Pilnatis) ir senei Mirenei (Juodasis Mėnuo, lietuvių tarpijos).

Kumeliuko krikštynos. Krikštai

Sausio 19 d.

Pagal archajiškąjį kalendorių Naujieji metai prasidėdavo trečiąja žiemos jaunatimi. Tai Kumeluko krikštynos arba Krikštai. Per šią šventę žadinama gyvybė: papurtomos žiemos šaltyje sustingusios obelys, pabeldžiama į apsnigtus avilius. Kaip aprašo XVI a. autorius J. Lasickis, būdavo pažadinami ir troboje laikomi žalčiai, kviečiant juos paragauti apeiginių valgių. Pasak mitologinių sakmių, gyvačių karalius geba pasiversti nirtulingu kumeliu. Per Kumeliuko krikštynas vaišinamasi apeiginiu patiekalu, savotiškais pyragiukais – „kamukais“ iš žirnių, aguonų, kanapių ir medaus. Jį pagamina nevedusios merginos ir kviečia bernus vakaroti iki pat išnaktų.

Pusiaužiemis. Šv. Apaštalo Pauliaus atsivertimas

Sausio 25 d.

Žiemos vidurys būna sausio 25 dieną. Žmonės sakydavo, kad per Pusiaužiemį barsukas išlenda iš olos. Jeigu diena saulėta, barsukas mato šešėlį ir lenda atgal atbulas į olą slėptis, gula ant to paties šono, – tada sniegas jau greit prasmegs. Jei apsiniaukę, barsukas pavaikšto po mišką ir grįžęs kietai įminga ant kito šono, – tada pavasario teks dar ilgai laukti.

Tądien meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Beje, koks oras šios dienos popietę, tokia bus ir antroji žiemos pusė. Ūkininkas turi pasižiūrėti, kiek likę pašaro, ar nesušėrė gyvuliams daugiau kaip pusės šieno.

Per Pusiaužiemį būdavę įvairiausių draudimų, kadangi liaudies tikėjimai aiškiai rodo šį kalendoriaus momentą buvus virsmo į naują būseną tašku (realaus posūkio į pavasarį pradžia), todėl žmonės stengėsi naują laikotarpį sėkmingai pradėti, kad pradžia lemtų visų metų sėkmę. Į mišką tądien nevažiuodavo: jeigu parsiveš malkų, vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Gyvatės miške nesutiksi, jeigu žinosi, kurią savaitės dieną buvo Šventos Kalėdos. Tą dieną ir vilnų neverpė, jų nekaršdavo, kad vasarą kandys drabužių nesuėstų, kad ariamieji jaučiai nesiseilėtų. Dzūkai 25 – ąją bulvių nevalgydavo, kad jos vasarą nekirmytų. O priekuliškiai Pusiaužiemio dieną vengė bet ką su kirviu dirbti, gręžti, sukti, vis bijodamiesi kandžių. Žemaičiai tą dieną būtinai papurtydavo sodo obelis, taip žadindami jas iš žiemos miego. Tikėjo būsiant tada didesnį obuolių derlių.

Ši diena Liturginiame kalendoriuje skirta paminėti pirmųjų krikščionių persekiotojo stebuklingam atsivertimui. Šv. Paulius apaštalu tapo jau po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, todėl nepriskiriamas Dvylikai apaštalų, nors yra vienas iš pačių garbingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, dėl savo misijinės veiklos vadinamas „Tautų apaštalu“.