Pusiaužiemis. Šv. Apaštalo Pauliaus atsivertimas

Sausio 25 d.

Žiemos vidurys būna sausio 25 dieną. Žmonės sakydavo, kad per Pusiaužiemį barsukas išlenda iš olos. Jeigu diena saulėta, barsukas mato šešėlį ir lenda atgal atbulas į olą slėptis, gula ant to paties šono, – tada sniegas jau greit prasmegs. Jei apsiniaukę, barsukas pavaikšto po mišką ir grįžęs kietai įminga ant kito šono, – tada pavasario teks dar ilgai laukti.

Tądien meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Beje, koks oras šios dienos popietę, tokia bus ir antroji žiemos pusė. Ūkininkas turi pasižiūrėti, kiek likę pašaro, ar nesušėrė gyvuliams daugiau kaip pusės šieno.

Per Pusiaužiemį būdavę įvairiausių draudimų, kadangi liaudies tikėjimai aiškiai rodo šį kalendoriaus momentą buvus virsmo į naują būseną tašku (realaus posūkio į pavasarį pradžia), todėl žmonės stengėsi naują laikotarpį sėkmingai pradėti, kad pradžia lemtų visų metų sėkmę. Į mišką tądien nevažiuodavo: jeigu parsiveš malkų, vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Gyvatės miške nesutiksi, jeigu žinosi, kurią savaitės dieną buvo Šventos Kalėdos. Tą dieną ir vilnų neverpė, jų nekaršdavo, kad vasarą kandys drabužių nesuėstų, kad ariamieji jaučiai nesiseilėtų. Dzūkai 25 – ąją bulvių nevalgydavo, kad jos vasarą nekirmytų. O priekuliškiai Pusiaužiemio dieną vengė bet ką su kirviu dirbti, gręžti, sukti, vis bijodamiesi kandžių. Žemaičiai tą dieną būtinai papurtydavo sodo obelis, taip žadindami jas iš žiemos miego. Tikėjo būsiant tada didesnį obuolių derlių.

Ši diena Liturginiame kalendoriuje skirta paminėti pirmųjų krikščionių persekiotojo stebuklingam atsivertimui. Šv. Paulius apaštalu tapo jau po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, todėl nepriskiriamas Dvylikai apaštalų, nors yra vienas iš pačių garbingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, dėl savo misijinės veiklos vadinamas „Tautų apaštalu“.