Perkūno diena

Vasario 2 d.

Dar vadinama Gramnyčia. Tądien šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Šventinamos ir graudulinės (Perkūno) žvakės. Jos degamos prie mirštančiojo, per šermenis, mirties metines. Kaimo  žmonės tikėdavę, kad graudulinė žvakė atginanti ir perkūnijos grėsmę, todėl ją užžiebdavo ir statydavo ant lango arba krosnies prieždos, užslinkus audros debesims. Pradedant statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko sankirtoje kartu su šventomis žolelėmis. Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du graudulinės gabaliukus – „kad velnias spiečiaus neišvestų“. Suvalkiečiai   grauduline net   aitvarą, visokią naudą   klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė, – belieka lininę skepetą užmesti. Burtai   su  grauduline pasako, kas žmogaus laukia tais metais. Reikia tris kartus apnešus uždegtą aplink stalą kryžmai – ties viršugalviu, kakta ir paausiais – truputį pasvilinti plaukų ir užpūtus žvakę, stebėti kurlink nusidriekia dūmelis. Jei į stalo pusę ar aukštyn – sėkmė neaplenks, jei į durų pusę teks išeiti iš namų ar net mirti. Būsimuosius metus, jų orus bei derlių atspėdavo ir pagal šios dienos orą. Jei diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, senoliai sakydavo, kad vasarą būsiančios vešlios pievos ir daug gero šieno. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Tik vaikams šiukštu juos daužyti – antraip linai suguls. Gramnyčia – antrasis po Pusiaužiemio laiptelis pavasario link. Kaimo žmonių pasakymu: ir „gaidys po lašais nuo stogo jau gali atsigerti“, ir „gryčių nebereikia šildyti“, ir „duona po rėčiu nesušąla...“.

Linų diena

Vasario 3 d.

Šią dieną šventinami linai ir kaip auka dedami ant aukuro, prašant geresnio jų derliaus. Pašventinta linų sruoga apsupdavo žalią eglės ar kadugio šakelę, – juk netrukus gamtoje atgims gyvybė. Šventinta sruoga pagelbstinti persišaldžius gerklę; bereikia ja aprišti kaklą. Linų dienos išvakarėse mosėdiškiai į du indelius pasėdavo linų. Į vieną berdavo sėmenis vidurdienį, į kitą – pavakare. Pastatydavo ant palangės, paskui žiūrėdavo, kurie gi anksčiau sudygs, gražesnius želmenis išleis. Tada tuo metu – vidurdienį ar pavakare pavasarį ir sėdavo laukuose. Sėjos metas tradiciškai – apie gegužės 31, pradėjus kadagiams ir šermukšniams žydėti, penktą jauno Mėnulio dieną. O vėlyvą rudenį, pabaigus visus lino darbus, vadinamus „lino mūka“, kitados merginos apeigomis pagarbindavo dievaitį Vaižgantą, šio naudingo augalo globėją.

Gabijos, Duonos diena

Vasario 5 d.

Šią dieną lietuviai pagerbia Duoną ir ugnies dievaitę Gabiją. Kai kur Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, dar ir dabar gyvas paprotys vakare žarijas užžarstant pelenais arba rytmetį, įkuriant ugnį, sukalbėti maldelę, kreipiantis į Gabiją: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“. Duonos dieną nuo seniausių laikų būdavo kepama šventa duona, atliekamos apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Apeigose pašventinta duona pagelbsti labai įvairiais gyvenimo atvejais: gaisrui kilus, blogos akies „apžavėtoms“ karvėms pieną grąžinti, bičių spiečių avilyje sulaikyti, akių ligoms bei žaizdoms gydyti, linų derlių pagausinti. Jeigu šios duonos gabaliukas bus ant krosnies, – „ugnis iš namų neišeis“ (neuždegs trobesių). Kilus gaisrui, kad ugnis neišplistų į visą kaimą, žmogus su šventos duonos rieke, triskart apibėgęs degantį trobesį, turėdavo įmesti ją į ugnį. Arba nubėgti neatsigręždamas į laukus, – ten pasisuks ir vėjas. Kas šios duonos turi miške, tą aplenkia gyvatės geluonis („Kai su šventa duonele eini girion, tai kirmėlės kaip nuo ugnies lekia“ („Kirmėlės“ – gyvatės). Jei rankoje laikai duoną – Perkūnas netrenks. Lietuvės motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, – gal aplenks ir kulka. Į naujai statomo namo pamatus kiekvienas šeimininkas pagarbiai dėdavo šventintos duonos, kad visos nelaimių ugnys eitų pro šalį. Dzūkės nedidelį gabalėlį pašventintos duonos visą laiką laikė ant krosnies netoli žaizdro, kad Gabija saugotų namų ugnį. Apie Daugus šio papročio kai kurios šeimininkės laikosi ir šiandien.

Šv. Apolonija

Vasario 9 d.

Įvedus krikščionybę, buvo tikima, kad nuo dantų skausmo gelbsti šv. Apolonija, kurios statulos stovėjo ir tebestovi Lietuvos bažnyčiose. Mat lietuviai, kaip ir kiti katalikai, šv.Apoloniją laikė gelbėtoja nuo dantų ligų, meldėsi jai, laikė dantų ir dantų gydytojų globėja.

Anot profesorės I. Balčiūnienės, Aleksandrijoje beveik prieš 2 tūkstančius metų gyveno jauna, labai graži moteris, vardu Apolonija. Ji buvo krikščionė. Aleksandrijos magistras liepė ją suimti ir, pririšus prie lentos, sudeginti ant laužo, jei krikščionė neišpažinsianti pagonybės.

Apolonijai atsisakius tai padaryti, minia ją užpuolė, surišo, išrovė dantis ir ketino mesti į ugnį, tačiau moteris paprašė prieš tai ją atrišti, kad galėtų pasimelsti.

„Kai Apoloniją atrišo nuo lentos, ji pasimeldė ir pati puolė į ugnį. Pasakojama, kad liepsnose Apolonija šaukė žmonėms, jog skaudant dantims tereikės ištarti jos vardą, ir skausmas nurims, – pasakojo profesorė I. Balčiūnienė. – Iki šiol vasario 9-oji laikoma Apolonijos, 249 metais paskelbtos šventąja, diena“.

Šv.Apolonija portretuose ir skulptūrose vaizduojama laikanti rankoje reples dantims traukti. Beje, tos replės mums labiau primena kalvio žnyples.

Vieversio šventė

Vasario 24 d.

Iš visų paukštelių jis pirmasis parskrenda į gimtinę. Manyta, kad šiam artojų linksmintojui pasirodžius iki savo dienos, ilgokai dar bus šalta – vieversiukas turės „atgulėti“. Jei paukštelis pavėluoja, pavasaris bus ankstyvas. Merginos tą dieną plaukų nešukuodavo – antraip vištos vasarą iškapstys daržus. Negalima ir miltų tą dieną sijoti – pasėlius užpuls amaras. Iki 24–os Vyturio dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Sakydavo: „Skubykit verpt, parlėks vyturys – susuks kuodelį“. Jei nori būti labai greitas, reikia vieversio dieną du kartus apibėgti apie trobą, nubėgt į kaimo galą ir atgal. Va tada ir būsi greitas kaip vieversys. Apskritai ši diena daug kur laikyta pirmąja pavasario švente.

Užgavėnės

2016-02-092017-02-282018-02-13

Dar nuo XX a. pr. Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas, teikė išskirtinę reikšmę trims paskutiniosioms Mėsiedo laikotarpio dienoms – sekmadieniui, pirmadieniui ir antradieniui – tikrajai Užgavėnių dienai (46 dienai prieš Velykas). Tų dienų valgio likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistai nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų, Švenčionių apylinkių šeimininkės per visas tris dienas virdavo riebią „rasalienę“ iš paraugintų ruginių miltų ir burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų blynų. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas“.

Linksmos ir siautulingos Mėsiedo užbaigos išvaro žiemą. Užgavėnių paprotys žinomas visoms Europos tautoms (data – tarp vasario 5 – os ir kovo 6 – os apskaičiuojama pagal mėnulio kalendorių, priklausomai nuo Velykų laiko). Vėl kaimo „ulyčioje“ galima sutikti būrį pokštaujančių persirengėlių: Ožį, Gervę, Žirgą, Mešką, Juodą - kudlotą, Giltinę (etnologai aiškina, kad tai esą ateiviai iš dausų – anapus toteminių protėvių ar jų antgamtinių savybių personifikacijos). Švaistydamasi kočėlu ir šluota, ant pavažos ir rato (žiema su pavasariu susitinka) klibikščiuoja pamėklė Morė (kitur dar vadinama Kotrė, „Boba“ ir pan.) – pati nelabosios žiemos dvasia. Dvyliktą valandą nakties ji supleškės lauže arba bus nustumta į vandenį. Aukštaičiai panašiai pasielgdavo su Gavėno pamėkle. Teateinie pavasaris! Persirengėlių vaikštynės prasidėdavo dieną. Persirengėlių kaukės – iš medžio, kailio, tošies, popieriaus (kumpos, didelės nosys, atsikišę dantys, barzdos, ūsai), apsivilkdavo išverstus kailinius arba kitokį tam tinkamą rūbą. Grupei vadovaudavo velniu, ožiu ar kita kauke apsitaisęs sumaniausias, iškalbingiausias vedlys, kurio pulke, be anksčiau minėtų gyvulių kaukių, netruko ir ubagų, įvairiausių prekijų, būrėjų. Jų sukeltas triukšmas aukštyn kojom apversdavo įprastą kasdienybės tvarką. Keldami didžiausią sąmyšį, persirengėliai apeidavo visas sodybas. Nepriimti, jų nepavaišinti buvo didelė negarbė. Įsiprašę į vidų, jie krėtė įvairiausias išdaigas: tai ugnį užgesina, tai, išgraibę iš puodo mėsą, įdeda į ją pasagą – siūlo pirkti „arklį“, patys ieško pirkti „bergždininkių“ (netekėjusių merginų, kurios pagal amžių jau turėjo būti ištekėjusios), gydo, buria, gieda. Pagrindiniai prekiautojai būdavo persirengėliai žydai. Įsidėję į kojinę puodų šukių (manyk – pinigai piniginėje) mainikaudavo, derėdavosi. „Čigonai“ tik ir žiūrėdavo, kaip kokį vertingesnį daiktą iš namų nugvelbt, už kurį vėliau galima būtų didesnę išpirką gauti. Grupę lydėdavo Lašininis ir Kanapinis, kurie kaudavosi tarpusavyje. Jų kova baigdavosi Kanapinio pergale. Lašininis būdavo „išvejamas“ iki Velykų. Užgavėnių dieną nenuobodžiausi: supamasi klojime, lenktyniaujama raitomis, vežiojamos „bitės“ – į roges įkelta rėčka, pilna zvimbiančių vaikų, kuriuos dera apšlakstyti vandeniu. Kuo toliau nuvažiuosi, tuo daugiau medaus vasarą prineš bitės, ilgesnį pluoštą išaugins linai. Tam tikslui taip pat buvo supamasi, leidžiamasi nuo kalnelio su rogutėmis, vaikams karuselę ant ledo įtaisydavo, kūmos viena pas kitą į svečius suvaikščiodavo. Suvalkiečiai tą dieną „povelius vaikė“ – jauniklius kumelius, prie rambesnio arklio prikinkę, pravažinėdavo. Daugelyje rajonų per Užgavėnes velėdavo žlugtą, kad linų pluoštas būtų baltesnis ir ploniau siūlai verptųsi. Ta pačia dingstimi dusetiškės merginos būtinai pirkios voratinklius išgaudydavo. Valgoma net devynis kartus ir riebiai: šiupinį iš kruopų, žirnių, spurgas, kiaušinienę, įvairiausius blynus. Po vakarienės šeimos galva tardavo: „Mes užgavėsime, tegu užsigavės mūsų bėdos ir nelaimės“. Visomis Užgavėnių apeigomis siekiama pažadinti žemės gyvybinę jėgą. Tad ir orai nurodo būsimą derlių: jei Užgavėnių dieną sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta – bet kur pasėti javai gerai derės. Jei Užgavėnių dieną drėgna, linai gerai derės. Jei saulė anksti nušvinta, tikslingiau sėti ankstyvuosius linus, jei apypiečiu – vėlyvuosius. Gerų linų galėjai tikėtis tada, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege.