Ploni siūleliai, vingrūs rašteliai...

Untitled designVilniaus etninės kultūros centras ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija 2020-uosius „Tautodailės metus“ pažymi antrąja tęstinio projekto paroda „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje. Nėriniai. Kilpinėliai. Tinklai“. Kaip ir pirmoji, ši paroda taip pat surengta Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“, mat tarpukariu ir pokario metais Antanas ir Anastazija Tamošaičiai rinko, tyrinėjo ir populiarino moterų rankdarbius, organizavo dailiųjų amatų kursus, kuriuose, greta kitų dalykų, buvo mokoma ir nėrimo.

Šioje parodoje savo darbus pristatė trys tautodailininkės – Aušra Banuškevičiūtė, Lilija Simonavičiūtė ir Janina Vasiliauskienė. Paroda nedidukė – eksponuojami 65 darbai. Tačiau jų subtilumas žavi ir kartu verčia susimąstyti apie tradicijų perėmimą, tąsą ir pritaikymą šiuolaikiniame gyvenime. Šiais laikais interjerai ir jų audiniai vis rečiau puošiami nėriniais – paprasčiausiai pasikeitė mados, vertybės, skubrus gyvenimo tempas nepalieka laiko „pamedituoti“ su nėriniu rankose.

Nėrimas vąšeliu XIX a. pab.–XX a. I p. buvo bene vienas labiausiai paplitusių interjero audinių – staltiesių, paklodžių ir rankšluosčių – puošybos būdų. Nėrinius liaudyje vadino aptais, apčiukais, brindomis, cakiukais, galais, galiukais, karbatkytėmis, kvarbatkomis, kreizais, krecėmis, mezginiukais, sietkomis, snapais, škarbunkomis ir kitais pavadinimais. Juos nėrė vąšeliu kabliuku, kobinėliu, krūkeliu, šidelka, šidelkuciu, tamburka iš lininių ar medvilninių siūlų ir prisiūdavo prie rankšluosčių galų, aplink staltiesę ar prie paklodės šono, kad gražiai šviestų iš po lovatiesės ir pridengtų palovį. Įsiūdavo į baltų užvalkalų galus. Tokiais užvalkalais papuoštas pagalves sudėdavo po tris ar keturias viename ar net abiejuose lovos galuose išdidžiai pūpsoti ir džiuginti įėjusiųjų į trobą akis. Lininius nėrinius laikė prastais, o medvilninius – gražiais. Raštai labai įvairūs. Dažniausiai nerti rombai, žvaigždutės, aštuonlapės gėlytės, įstrižos juostelės, širdutės, pusžiedžiai, liežuvėliai, puslankėliai, įvairūs paukščiai, net žmogeliukai ar užrietę uodegas šuniukai. Nemažai nėrinių su įvairiais tekstais, pavyzdžiui: „Ką myliu, tam dovanoju.“ Iš retų paminėtini nėriniai su Vyčiu, savininkės vardu ir pavarde. Kai kuriuose rankšluosčiuose maždaug per plaštaką nuo galo įdurdavo antrą nėrinių ruožą. Kraštą kartais apnerdavo spalvotu siūlu, dažniausiai raudonu, bet Dzūkijoje – ir vyšniniu, geltonu, mėlynu.

XX a. II pusėje, pasikeitus madoms, dažniausiai nertos mažos servetėlės interjerui papuošti. Tautodailininkė Aušra Banuškevičiūtė servetėlių nėrimui skiria visą savo laisvalaikį. Siūlus renkasi kuo ploniausius, raštus – ir paprastus tradicinius, ir savos kūrybos sudėtingesnius. Gal todėl jos nėriniai švyti tarsi baltos snaigės, traukia, neleidžia praeiti pro šalį, masina akį.

XX a. I pusėje visoje Lietuvoje nemažai naudota kiauraraščių staltiesių ir lovatiesių. Paplitę įvairaus dydžio staltiesės, nertos vąšeliu iš baltų lininių ar medvilninių siūlų. Jos laikytos šventadienėmis, didžiosios tiestos seklyčiose ant stalų, mažesnės – ant komodų, kuparų, staliukų, siuvimo mašinų. Vienos nertos ištisai, kitos susiūtos iš atskirai nunertų keturkampių, dar kitos sunertos iš įvairaus rašto apskritų dalių. Dažnai pasitaikantys raštai – aštuonkampės žvaigždutės, ratai, žiedai, rombai bei įvairūs jų deriniai. Mėgo ir šeivele rištas staltieses, vienų baltas tinklelis siuvinėtas baltais medvilniniais ar lininiais siūlais, kitų juodas lininis tinklelis siuvinėtas įvairiaspalviais naminiais vilnoniais siūlais ar skaistgijomis augaliniais raštais, koncentruotais viduryje ir pakraščiuose. Tokių būta ir lovatiesių. XX a. 6–8 dešimtm. paplito dieninės tinklinės užuolaidos, rištos iš lininių natūralios spalvos ar baltų siūlų ir išsiuvinėtos ar išvarstytos augaliniais, rečiau geometriniais raštais. Dar viena spalvingų kiauraraščių staltiesių ir lovatiesių rūšis – ant dviragės iš vielos išlankstytos šakutės moterys iš lininių, medvilninių ar vilnonių siūlų vąšeliu nunerdavo vienodų ar skirtingų formų ratus, stilizuotus žiedus, o po to juos sujungdavo vienos ar kelių spalvų siūlais (taip pat nėrė ir baltas staltieses). Aplink puošė kuteliais, apvaliais skaistgijų bumbuliukais ar pailgais spurgeliais. Po kiauraraštėmis spalvotomis tiesdavo baltas austines staltieses ar paklodes, kad geriau išryškėtų raštas. Tuo pat metu mėgtos įvairaus dydžio ant rėmelio rištos staltiesės. Į staltiesės gimimo procesą būdavo įtraukiami ir vyrai – reikėdavo padirbdinti rėmą ir į jį aplink tankiai prikalti vinukų. O tada jau moterys siūlus ant rėmo ištempdavo ir išilgai, ir skersai, ir įstrižai, vienodais tarpais ar su praretinimais, siūlų susikirtimo vietas perrišdavo ar išpindavo. Tokias staltiesėles, atgaivinusi seną techniką, įgudusiai pina Janina Vasiliauskienė. Ir kokius gražius pavadinimus joms sugalvoja – „Malūnėliai“, „Pievų gėlės“, „Dobilėlis“, „Žvaigždutė“, „Vainikėliai“, „Voriukas“, „Ramuma“.

Kilpinėliai yra šiek tiek daugiau nei prieš 200 metų Europoje paplitusi nėrinių technika, Prancūzijoje vadinama frivolet, Vokietijoje – schiffchenspitze, Anglijoje, Amerikoje (angliškai kalbančiuose kraštuose) – tatting. Vieni tyrinėtojai mano, kad į Europą ji atėjo iš Rytų, kiti – kad kilpinėlių gimtinė yra nėriniais garsėjanti Italija, treti šią techniką kildina iš jūreivių rišamų mazgų. Tai žiedelių ornamentais šeivele mazgeliais rišami nėriniai, tradiciškai buvę aukštesniojo luomo moterų užsiėmimas. Šeiveles darė iš dramblio kaulo, perlamutro, vėžlio kiauto, puošė įvairiais ornamentais. Nėriniams naudojo ir paprastus lininius, medvilninius, ir brangius siūlus. Kilpinėliais dažniausiai dabino drabužius, nėrė apykakles, kepurėles, vualius, šalius, puošė nosines, patalynę.

Senų kilpinėlių technikos nėrinių Lietuvoje išlikę mažai. Tautodailininkė Lilija Simonavičiūtė kilpinėliais susidomėjo prieš keliolika metų. Pradėjusi nuo paprastų darbelių, šiandien rodo puikią savo meistrystę ir kūrybinius sugebėjimus. Jos kilpinėliai žavi raštų įvairumu, ornamentikos formų žaismu, jausmingai ir įtaigiai atskleistu šių subtilių rankdarbių grožiu.

Parodą organizavo, eksponavo ir katalogo paruošimu užsiėmė Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Vilma Žukauskienė ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė. Po savo stogu, kaip ir pirmą kartą, maloniai priglaudė ir visaip talkino VDA Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijos „Židinys“ vedėja Laimutė Lukoševičienė ir darbuotoja Ramutė Raciūtė. Nuoširdžiai visiems dėkojame ir tariame ačiū trims auksarankėms tautodailininkėms.

Dalia Bernotaitė-Beliauskienė
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus