Vilniaus etninės kultūros centras

Karantino laikotarpiu nestabdome savo veiklos ir dirbame nuotoliniu būdu. Norime ir esamomis sąlygomis pasiūlyti savo lankytojams bei bičiuliams turiningos veiklos, tad šįsyk kviečiame į pasidainavimus – ne kur kitur, o kiekvieno iš Jūsų namuose!

Kovo 10 d. 18 val. visus kviečiame į Vilniaus mokytojų namus pabūti kartu ir išgyventi tą nuostabų stiprybės ir džiaugsmo teikiantį bendruomeniškumo jausmą, kuris slypi dainoje. Paklausysime, o svarbiausia – ir patys galėsime kartu dainuoti kovos už laisvę himnais tapusias dainas, kurios budino ir budina mūsų tautinę savimonę.

Artėjančių valstybinių švenčių proga kviečiame į dviejų dalių renginį – lietuvių kalbai skirtą dieną, kurią dedikuojame mūsų kalbos turtams bei vokalinei jos išraiškai – patriotinėms liaudies dainoms.

XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvoje tiek vyrai ir moterys, tiek suaugę ir vaikai nešiojo riešines, – ant rankos riešo maunamą megztą 4,5–19 cm ilgio rankogalį. Jos turėjo praktinę ir estetinę reikšmę, taip pat tuo laiku buvo ir madinga aprangos detalė.

Vilniaus etninės kultūros centras ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrija „Tautodailės metais“ paskelbtus 2020-uosius neatsitiktinai pradeda tęstinio projekto paroda „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje: pirštinės ir riešinės“. Mat riešinės šiais laikais išgyvena aukso amžių, reta kuri moteris riešinių nemūvi, o jų mezgimu dabar užsiima ne tik tautodailininkės. Ir dar – neatsitiktinai paroda surengta Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“, mat tarpukariu ir pokario metais Antanas ir Anastazija Tamošaičiai rinko, tyrinėjo ir populiarino tautodailę, organizavo dailiųjų amatų kursus, kuriuose greta kitų dalykų, buvo mokoma ir mezgimo.

Sodai – gražiausia ir reikšmingiausia tradicinio meno puošmena. Jie simbolizuoja pasaulio medį, kosmoso tvarką ir darną. Sodai buvo rišami visoje Lietuvoje ir buvo svarbi tautos papročių dalis: kabinami virš kūdikio lopšio, vestuvinio stalo, jais buvo puošiami namai ruošiantis Kūčioms ir Velykoms.