Folkloro judėjimas: pradžia, tąsa ir naujos aplinkybės

Nakiene Tomo Tereko nuotr 2 3x2Gegužės 19 d. 18 val. kviečiame stebėti nuotolinę paskaitą „Folkloro judėjimas: pradžia, tąsa ir naujos aplinkybės“, kurią skaitys Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus vadovė, humanitarinių mokslų daktarė Austė Nakienė. Ši paskaita – tai penktoji artėjančiam Vilniaus 700 metų jubiliejui dedikuoto renginių ciklo dalis.

XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo didelis susidomėjimas kraštotyra, prasidėjo tautosakos rinkimo ekspedicijos, vyko pasidainavimų vakarai, liaudies šokių vakarėliai, ėmė burtis pirmieji folkloro ansambliai. Galima įsivaizduoti, kad vykstant sovietinei urbanizacijai kaimo tradicijos tiesiog „persikraustė“ į miestus. Daugybė žmonių iš kaimų ir miestelių suvažiavo į sostinę Vilnių ir kitus didžiuosius miestus, kartu su savimi jie atsivežė ir atmintyje išsaugotas liaudies dainas, pomėgį dainuoti, poreikį susiburti, vakaroti. Tačiau kodėl miestiečiai domėjosi kaimo gyvenimu, studentai važiavo į tautosakos rinkimo ekspedicijas, valandų valandas bendravo su lėtai kalbančiais, daug ko neprisimenančiais senukais arba rinkosi universiteto salėje ir dainavo liūdnas dainas, pagal kaimišką muziką šoko seniai nemadingus šokius? Juk oficialioji ideologija kvietė užmiršti senovę ir visą dėmesį skirti dabarčiai, naujos visuomenės kūrimui ir technologijų pažangai, propagandiniai plakatai žadėjo „šviesią ateitį“. Ko jie, būdami jauni, elgėsi lyg kokie pagyvenę žmonės?

Sovietinėje Lietuvoje vyko nemaža gyventojų migracija: daugybė kaimo gyventojų išvyko į aplinkinius miestelius ir į sostinę Vilnių. Gyvenamosios vietos pakeitimas ir bandymas prisitaikyti prie naujos aplinkos buvo bene ryškiausia pokario kartos patirtis.  Kaip atskleidžia tyrimai, naujieji miestiečiai ilgėjosi paliktų artimųjų ir gimtųjų sodybų ir stengėsi įvairiais būdais išreikšti šią nostalgiją. Dalyvavimas folkloro ansambliuose padėjo jiems „prigyti“ naujoje vietoje, pamažu susikurti naują tapatybę. Didelis folkloro judėjimo dalyvių nuopelnas – senųjų lietuvių polifoninių giesmių – sutartinių – išsaugojimas. Pokario metais gyvoji jų giedojimo tradicija buvo beveik nutrūkusi, kilo didelė grėsmė, kad jos liks tik „negyva“, archyvine vertybe. Tačiau šia tradicija ėmė rūpintis Vilniuje susikūrusi nauja sutartinių atlikėjų bendruomenė, tad ši mums brangi tradicija buvo išsaugota.

Tiesioginę paskaitos transliaciją bus galima stebėti Vilniaus etninės kultūros centro Facebook puslapyje.