Tradicinių riešinių ypatumai

 LJ 6496aXIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvoje tiek vyrai ir moterys, tiek suaugę ir vaikai nešiojo riešines, – ant rankos riešo maunamą megztą 4,5–19 cm ilgio rankogalį. Jos turėjo praktinę ir estetinę reikšmę, taip pat tuo laiku buvo ir madinga aprangos detalė.

Kasdienai riešinės buvo mezgamos virbalais apvaliuoju mezgimu gerųjų ir išvirkščiųjų akių stulpeliais ar neriamos vąšeliu iš įvairių siūlų likučių arba jau panaudotų siūlų. Tokios riešinės buvo be siūlės, skersai dryžuotos, kartais atsitiktinio spalvų derinio, žodžiu, kokių spalvų siūlus turėjo, tokius ir sumegzdavo. Kitos megztos plokščiuoju mezgimu, su siūle, išilgai dryžuotos siaurais dryželiais. Paprastos riešinės buvo dėvimos dėl šilumos, ypač šaltuoju metų laiku, dirbant lauko, miško darbus. Kad būtų šilčiau, riešines užmaudavo ant marškinių rankovių. Ypač patogu buvo turėti riešines vaikams, beišaugantiems drabužėlių rankoves.

Išeiginėms riešinėms buvo naudojami fabrikiniai ploni aukštos kokybės vilnoniai siūlai. Jas megzdavo plokščiuoju mezgimu, dažniausia ripsu. Raštams naudodavo baltus, rečiau spalvotus karoliukus, kuriuos susiverdavo ant mezgamojo siūlo. Taip numegztos riešinės būdavo susiuvamos iš gerosios mezginio pusės, žiūrint, kad gražiai sueitų raštas. Retai būdavo ir susagstomos sagutėmis išilgai riešo. Senosiose riešinėse karoliukų raštus dažniausiai išdėstydavo tik dalyje riešinės – toje, kuri matosi iš po viršutinio drabužio. Raštai panašūs visoje Lietuvoje. Tai aštuoniakampės žvaigždutės, eglutės, grandinėlės, žiedų motyvai, rombai, kryželiai, trikampėliai, taškeliai. Būta atvejų, kai vienoje riešinėje derinti geometriniai ir augaliniai motyvai.

Daugiausia išlikusių išeiginių riešinių yra iš Žemaitijos. Čia vienspalvės riešinės buvo tamsios: juodos, rudai raudonos (plytinės), tamsiai rudos, violetinės, puoštos baltų, retai – ir spalvotų karoliukų raštais. Žemaičiams būdingos dviejų kontrastingų spalvų dryžiais, pvz. raudonos ir mėlynos, violetinės ir žalios, juodos ir žalios, bet pasitaikė trijų ir keturių spalvų dryžiais numegztų riešinių. Vienas mėgstamų žemaičių ornamentų – aštuonkampė žvaigždutė. Pasitaiko riešinių su į raštą įkomponuotais inicialais.

Aukštaitijoje riešinės dažniausiai buvo vienspalvės, sodrių spalvų: juodos, rudos, raudonos, vyšninės, žalios, mėlynos, karoliukai – balti. Išskirtinos biržiečių riešinės. Kaip paliudija įrašai senosiose Biržų muziejaus inventorinėse knygose, čia moterys mezgė margas riešines trijų spalvų dryžiais, įmegzdamos baltų karoliukų raštus. Bene puošniausia iš visų – vyriška riešinė iš Biržų apskrities, išsiskirianti rašto sudėtingumu, joje derinami geometriniai motyvai su augaliniais, juos išmezgant baltais, mėlynais ir raudonais karoliukais. Pažymėtinos ir šiaurės vakarų aukštaičių riešinės, sudryžuotos keturių spalvų (juodos, žalios, raudonos ir mėlynos) dryžiais, puoštos baltų karoliukų raštais.

Riešinės Dzūkijoje buvo puošnios ir spalvingos – vyšninės, rudai raudonos, mėlynos, violetinės, juodos. Raštuose įmezgami balti, geltoni, raudoni karoliukai. Dzūkės riešinių galus dar apnerdavo vąšeliu kitos spalvos siūlais ar papuošdavo karoliukų lankeliais.

Suvalkijoje išskirtinė riešinių spalva – mėlyno atspalvio violetinė. Karoliukai balti. Raštai – kaip ir kituose etnografiniuose regionuose. Šventadienės riešinės Suvalkijoje nertos vąšeliu, dažnai be karoliukų, su krašte  išmegztais tos pačios ar kitos spalvos siūlų pumpurėliais.

Klaipėdos krašte riešinės taip pat mūvėtos. Iš negausių išlikusių pavyzdžių galima spręsti, kad kasdien dėvėtos įvairių spalvų skersadryžės riešinės. Iš retai pasitaikančių – sudėtingai iš kelių spalvų siūlų rombų raštu pumpurėliais megzta riešinė.

Ilgą laiką riešinės džiugino tik kaip muziejų eksponatai. Pastaruoju metu jos tarsi atgimė iš naujo, išaugo susidomėjimas jų mezgimu ir pritaikymu.

Irena Felomena Juškienė