Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje. Siuvinėjimai
Vilniaus etninės kultūros centro ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrijos trečioji tęstinio projekto „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje“ paroda skirta siuvinėjimams. Ši paroda taip pat surengta Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“, mat tarpukariu ir pokario metais Antanas ir Anastazija Tamošaičiai rinko, tyrinėjo ir populiarino moterų rankdarbius, organizavo dailiųjų amatų kursus, kuriuose greta kitų dalykų, buvo mokoma ir siuvinėjimo.
Šioje parodoje savo darbus pristatė 16 tautodailininkių iš visos Lietuvos. Parodoje eksponuojama apie pora šimtų darbų, iš jų vien delmonų – per 90. Juos siuvinėjo Galina Beniušienė, Valentina Kaubrienė, Birutė Mickevičienė, Ramunė Našlėnienė, Bronė Surdokienė, Ilona Tulabienė. Atspindėdami lietuvininkų savastį, delmonai, po riešinių, šiais laikais tapo vienais populiariausių vakarų Lietuvos moterų rankdarbių. Penki Ilonos Tamošaitienės sukomplektuoti ir pasiūti kostiumai atspindi visų Lietuvos etnografinių regionų šventadienius drabužius. Greta parodoje rodomi du Dianos Tomkuvienės siūti ir siuvinėti kostiumai, akį traukia tiksliai pagal muziejinius pavyzdžius atkurta, dailiai išsiuvinėta kaišiadorietiška prijuostė. Baltas, dailiai kiauraraščiu siuvinėtas skareles parodai pateikė Irena Gaidamavičienė, Zita Lukytė, Lina Kabelkaitė, Liucija Lekienė. Jau daug metų dzūkiškų, suvalkietiškų marškinių detales siuvinėja molėtiškės Janina Čekelienė ir Ramutė Žiagūnienė. Pastaroji dar atvežė į parodą baltu kiauraraščiu siuvinėtą prijuostę ir marškinius, raudonai siuvinėtus imituojant rinktinius įaudimus. Virginija Kasparavičiūtė parodai pateikė pagal dzūkiškųjų pavyzdžius siuvinėtas prijuostes, o jos lovatiesė žavi neįprasta ornamentų kompozicija. Spalvotai siuvinėtų staltiesėlių į parodą atvežė Daiva Malinauskienė. Parodoje eksponuojami darbai labai įvairūs, lygiai kaip plati tema, kurią jie atspindi.
Lietuvos kaime siuvinėta nuo seno. Siuvinėjimais puošė ir drabužius, ir įvairius audinius. Priklausomai nuo daikto paskirties, naudojamų audinių, galų gale tradicijos ir mados, rinkosi siuvinėjimo būdą, siūlus ir raštus. Kaip sakydavo kaime, „kur gera gaspadinė, tai ir mazgotė siuvinėta“. Siuvinėta įvairiomis technikomis[1]. Literatūroje skiriamas baltasis ir spalvotasis siuvinėjimas. Tačiau išvesti griežtą ribą sudėtinga, nes tais pačiais dygsniais būdavo siuvinėjama ir baltais, ir spalvotais siūlais. Sąlygiškai, turbūt, būtų tikslinga skirti vienspalvį ir daugiaspalvį siuvinėjimą. Lietuvių valstiečių interjero audinių ir tradicinės aprangos puošyboje iki XIX a. II pusės vyrauja vienspalvis (vienos-dviejų spalvų) siuvinėjimas įvairiais dygsniais.
Interjero audinius ir drabužius puošė ir kukliais, ir sudėtingais peltakiavimais. Paprasto peltakio siaura siūle palenkdavo rankšluosčio ar staltiesės galus, nosinių kraštelius. Įvairių rūšių karpytąjį, tinklinį peltakį arba derinant peltakį su ažūriniu siuvinėjimu XIX a. visoje Lietuvoje naudojo puošti rankšluosčių, pagalvių užvalkalų galams, paklodžių kraštui, lietuvininkių kepurėlėms, dzūkių marškinių apykaklėms, prijuostėms, nuometėliams. Suvalkijoje archajiškais simboliais peltakiuota baltais siūlais, Aukštaitijoje, dalyje Dzūkijos ir Žemaitijoje geometrinius ornamentus peltakiavo baltais, raudonais ir baltais, kartais ir mėlynais siūlais. Greta geometrinių rombų, žirgelių ir trikampių ornamentų pasitaiko ir viengubos ar dvigubos svastikos motyvų, laikomų saulės, Perkūno, ugnies, derlingumo, sėkmės, šviesos, gėrio ženklu.
Jau minėtus interjero audinius (rankšluosčius, pagalvių užvalkalus, paklodes) XIX–XX a. pradžioje siuvinėjo daigstomuoju, grandinėlės ar lygiuoju pasviruoju dygsniu raudonais, raudonais ir mėlynais siūlais, geometriniais ar augaliniais ornamentais. Ypač puošnios rytų ir šiaurės rytų aukštaičių (Kupiškio, Rokiškio, Utenos, Biržų rajonuose) pirmaryčio paklodės, kurių šoną ir vienos palos galus išsiuvinėdavo dažniausiai raudonais ir mėlynais siūlais augaliniais ornamentais – atskiras ar į vieną sujungtas lanksčias, vingiuojančias augalų šakas su lapais ir žiedais, kartais – žmogiukus, gyvuliukus ir kitus retai pasitaikančius lietuvių ornamentikoje motyvus. Kartu kraštas ir dalis galų buvo puošiami austiniais dviejų trijų spalvų – baltos, raudonos ir mėlynos – kuteliais ar tų pačių spalvų pinikais. XIX a. II pusėje rytų Aukštaitijoje būta baltų užvalkalų, kurių gale įdurta raudono medvilninio audinio juosta, siuvinėta baltais siūlais pildymu ir pynute ratais, rombais, kryželiais, stilizuotais augaliniais motyvais. Minėtų dygsnių balti ar raudoni geometriniai ir augaliniai ornamentai aptinkami lietuvininkių ir suvalkiečių XVIII a. pab.–XIX a. marškinių puošyboje. Įspūdingiausi lietuvininkių marškiniai iš muziejinių kolekcijų – baltais siūlais geometriniai raštai išsiuvinėti ant aplink kaklo iškirptę sudėtų smulkių klostelių. Baltai siuvinėtuose lietuvininkių perdrobuliuose minėti dygsniai dar derinami su karpytuoju peltakiu.
Baltasis kiauraraštis siuvinėjimas (dar vadinamas angliškuoju) lietuvių valstiečių buityje, tyrinėtojų nuomone, labiau paplito maždaug nuo XIX a. vidurio. Jame dominuoja apvalios ir ovalios skylutės ir iškilios gėlytės. Suvalkijoje, Dzūkijoje šiuo būdu buvo puošiamos marškinių perpetės, apykaklė, rankogaliai, ančio antsiuvas, siūtus su gorsu marškinius kartais siuvinėjo apie kaklą ar net visą gorsą. Žemaitijoje taip siuvinėtos skarelės, prijuostės, apatiniai sijonai, o iš interjero audinių – prieloviai arba užtiestuvės. Žemaičių baltos medvilninės kiauraraščiu ir pildymu siuvinėtos skarelės labai puošnios. Dažniausiai skirtingais sudėtingais ornamentais siuvinėjo du priešpriešinius kampus. Einant į bažnyčią vieną kampą lenkė į viršų vieną sekmadienį, antrą kampą – kitą sekmadienį, taip visiems atrodė, jog moteriškė turi dvi skirtingas skareles. Baltąsias skareles ne kiekviena sugebėdavo pati išsisiuvinėti. Yra žinių, kad jas siuvinėdavo vienuolės ir miestietės. Šiaurinėje Žemaitijoje dėvėjo baltas medvilnines, pažemiuose ir šonuose kiauraraščiu stilizuotais augaliniais ornamentais siuvinėtas prijuostes. Kai kurių puošnumo dėlei siuvinėti ir raišteliai. Baltų medvilninių sijonų apačioje komponuoti siuvinėjimai stambesni ir grubesni, nei ta pačia technika siuvinėtų skarelių. Įvairių formų žiedų ir lapų, vynuogių kekių raštais Žemaitijoje siuvinėjo altorių užtiesalus, palovį dengiančias užtiestuves, dar vadinamus prielovius, jie skaisčiai sušvisdavo prie sodrių spalvų lovatiesių. Kartais baltuoju kiauraraščiu siuvinėti suvalkiečių ir žemaičių pagalvių užvalkalai, apdangalai ir šarvojimo komplektai.
Kryželio dygsniu siuvinėtų papuošimų esama visoje Lietuvoje. Mūsuose siuvinėta viengubo vienpusio kryželio dygsniu, siuvinėjimo dvigubu, dar vadinamu bulgarišku kryželiu, žinomi tik pavieniai atvejai. Lietuvininkės raudonai kryželiu siuvinėjo skarelių kampus, raudonai, tamsiai mėlynai ir žalsvai ruda spalva puošė marškinius, suvalkietės marškinių papuošimus siuvinėjo raudona, žalsvai ruda spalva, skareles – žalsvai ruda. XIX a. pab. tampa madinga siuvinėti raudonais ir juodais siūlais kryželiu ir pluoštiniu būdu, dar vadinamu austiniu siuvinėjimu. Tokiais siuvinėjimais visoje Lietuvoje puošti vyriški marškiniai, Dzūkijoje – ir moteriški marškiniai bei baltos prijuostės. Interjero audiniuose (rankšluosčių galuose, staltiesėse) kryželiu raudonais siūlais dažniausiai XIX a. pab.–XX a. I p. siuvinėti audėjos, savininkės ar žmogaus, kuriam dovanojamas audinys, inicialai, kartais – data, paukšteliai ar kiti motyvai.
Daugiaspalvio siuvinėjimo lietuvių tradicinėje aprangoje XIX a. nėra daug. Vienas iš įdomiausių pavyzdžių – paveiksluose užfiksuoti lietuvininkų apsiaustai pamuštinės, pečiuose puošti įvairiaspalviais raštais. Beje, iš išlikusių monochrominio šiltų viršutinių drabužių siuvinėjimo pavyzdžių galima paminėti tik žemaitišką sermėgėlę, kurios apykaklė, priekis, rankovių galai papuošti tamsiais siūlais išsiuvinėtais stilizuotais augaliniais ornamentais. Iš retesnių pavyzdžių dar galima paminėti tamsius vilnonius žemaičių apatinius sijonus su augaliniais ornamentais, kurie įvairių spalvų siūlais išsiuvinėti pažemiais, įvairiaspalvius siuvinėtus vyriškus diržus, tabokines, pinigines ir kitas smulkmenas.
Tamsaus dugno įvairiaspalviais siūlais augaliniais ornamentais siuvinėtos prijuostės dėvėtos XIX a. II pusėje – XX a. I pusėje dalyje Dzūkijos ir Suvalkijos. Siuvinėjimo centrai – Prienai, Birštonas. Vienas siuvo iš namie austų audinių, jų metmenys dažniausiai tamsūs medvilniniai, ataudai juodi, rudi, žali, vyšniniai vilnos ar šilkvilnės. Kitas – iš fabrikinių lygių ar net raštuotų audinių. Siuvinėjo rankomis lygiuoju dygsniu, grandinėle, rečiau – kryželiu, dažniausiai fabrikiniais įvairiaspalviais siūlais, vadinamais lučkais, arosais. Tokias prijuostes dažnai siuvinėjo ir mašina. Vienų prijuosčių tik pažemiuose išsiuvinėta kukli gėlių eilutė, kitose – vešlios vingiuojančios gėlių šakos šonuose siekia iki pusės prijuostės. Dažnai šios rūšies prijuostes puošė to paties audinio klostytais ar rauktais priedurais, o siuvinėjimus komponavo virš prieduro.
Panašiu metu dėvėti ir iš tamsių audinių pasiūti lietuvininkių delmonai – puošnios prisijuosiamos kišenės smulkmenoms susidėti, šių laikų rankinės atitikmuo. Šventadieniniai delmonai ypač puošniai ir gausiai siuvinėti įvairiaspalve vilna ar skaistgijomis, kartais metalizuotais siūlais ar karoliukais. Kryželiu, grandinėle ir kitais dygsniais siuvinėjo gėles, paukštelius, inicialus, datas, kartais – trumpus tekstus. Būta ir mašina siuvinėtų delmonų. Moterys jų turėjo po keletą, siūdinosi pačios ar gaudavo dovanų įvairiomis progomis.
XX a. I pusėje ir vėliau kai kurios moterys augaliniais ornamentais ryškiais įvairiaspalviais siūlais siuvinėjo lovatieses ant juodų, vyšninių vilnonių, pusvilnonių audinių. Taip pat siuvinėjo ant lineikos, važelio pasėstės tiesiamas gūneles. Dažnai akcentuojamas tik vienas gūnelės pakraštys – tas, kuris matosi nuleistas per pasėstės atlošą. Pasitaikė ir siuvinėtų ant arklių klojamų gūnių – kampuose išsiuvinėdavo arkliukus, savininko inicialus ar kitus nesudėtingus ornamentus. Panašiu metu paplito juodo rišto tinklelio įvairiaspalviais vilnoniais siūlais siuvinėtos lovatiesės, staltiesės ir užtiesalai.
Nuo XX a. II ketvirčio rankšluosčių galus, dvinytes pilkos, baltos drobės staltieses (panašių būta ir balto dugno lovatiesių) taip pat imta siuvinėti įvairiaspalviais medvilniniais siūlais natūralistiniais ar stilizuotais augaliniais raštais. Rankšluosčiuose ornamentai komponuoti puslankiu ar ratu, staltiesės paprastai gausiau siuvinėtos aplink pakraščiuose, viduryje – rečiau arba visai nesiuvinėtos. Mergaitės, mokytojų pradžios mokyklose pamokytos, tuo laiku siuvinėjo mažus takelius, skirtus padėti po vazelėmis ar gėlių vazonais. Siuvinėjimo buvo mokoma ir gimnazijose ar specialiuose kursuose. Įvairiuose leidiniuose buvo propaguojamas tautinis ornamentikos stilius. Pokario metais labai paplito našlaičių, rožių raštais siuvinėtos pagalvėlės, servetėlės etažerių, spintų lentynėlėms puošti.
XX a. 4–7 dešimtmetyje nagingesnės moterys įvairiaspalviais medvilniniais, vilnoniais, dirbtinio šilko siūlais kryželiu ar lygiuoju dygsniu pildant siuvinėjo įvairios tematikos kilimėlius. Jų pagrindas – pilka drobė, tamsus pirktinis ar reto audimo juodas naminis audinys. Priklausomai nuo siuvinėtojos sugebėjimų, norų, vieni kilimėliai labiau stilizuoti, kiti – „natūralistiniai“ (išsiuvinėti peizažai, gyvūnija ir pan.). XX a. viduryje tapo madinga ant balto perkelio ar pilkšvos drobės mėlynais siūlais siuvinėti įvairius dangalus, maišelius. Buvo siuvinėjami tik motyvų kontūrai – gėlės, namų apyvokos daiktai (pieno puodynės, kibirai, maistu ir indais nukrauti stalai), gamtos vaizdeliai, pasakų personažai (nykštukai, raudonkepuraitės, vilkai), įvairūs tekstai, pvz., tarpą tarp viryklės (plytos, liženkos) ir gartraukio užtraukdavo siuvinėtu dangalu su užrašu „Švara – sveikata“, ant sienos prie krosnies kabino vaizdelį su nykštukais ir kepta višta, prie vandens kibirų – vaizdelį su olandų ar vokiečių stilių primenančiomis mergaitėmis ir linkėjimu baltai burną prausti arba pasveikinimu „Labas rytas“; siuvo ir siuvinėjo specialius ant sienos kabinamus maišelius šukoms, laikraščiams ir kt. Popierinius siuvinėjimo pavyzdėlius vienos moterys nusipirkdavo turguje ir persipiešdavo ant audinio, kitos kurdavo pačios.
Šiais laikais interjero audiniai ir drabužiai retai puošiami siuvinėjant rankomis – paprasčiausiai pasikeitė mados, gyvenimo būdas, individualus drabužio puošimas siuvinėjimais tapo prabanga. Siuvinėtojų įgūdžiai dar praverčia kuriat tautinius kostiumus, čia atsiskleidžia tradicijų perėmimas, tąsa ir pritaikymas šiuolaikiniame gyvenime.
Dalia Bernotaitė-Beliauskienė
[1] Iki šiol viena iš geriausių lietuvių kalba išleistų siuvinėjimo knygų, šio straipsnio autorės nuomone, yra O. Klikūnaitės (Klikūnaitė O. Rankdarbiai. – V.: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959). Kai kurie siuvinėjimo terminai šiame straipsnyje papildyti, šiek tiek pakeisti, konsultuojantis su etnografėmis, audimo, siuvinėjimo specialistėmis dr. I. Šidiškiene, D. Tomkuviene, A. Vandyte.
