Vilniaus etninės kultūros centras

Tradiciniai lietuviški sodai – tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą, tradicijas.

Baltų kultūroje sodui skirta labai svarbi ir pagarbi vieta, jo struktūra ir simboliai tiesiogiai atspindi senąją baltų religinę pasaulėžiūrą. Vertikalioje ašyje sodas kuriamas naudojant „dangus-žemė-požemis” modelį, o horizontalioje ašyje atsispindi keturios pasaulio šalys. Be to, sodas – universalus, pasaulyje žinomas Gyvybės medžio, taigi ir tvarkingos Visatos visumos, simbolis, kuriame susikerta žemės, erdvės ir dangaus sferos, praeitis, dabartis ir ateitis.

Baltų mene svarbi reikšmė teikta ne tik spalvai ar simboliui, bet ir objekto formai. „Klasikinė“, labiausiai paplitusi sodo forma − tai pagrindais sujungtos dvi piramidės su bendru pagrindu: vienas piramidės smaigalys nukreiptas į viršų (dangų), kitas į apačią (požemį). Toks sodas sudarytas iš dviejų geometrinių figūrų: trikampio ir kvadrato. Iš viršaus žiūrint į sodą matysime kvadratą, o iš šono − trikampį, tiksliau, du trikampius, su aukštyn ir žemyn einančiomis viršūnėmis. Trikampis yra dinamiška figūra ir įvairiuose kontekstuose simbolizuoja dvasią − Dievą, kalną, Šventą trejybę; tris kosmines zonas − dangų, žemę, požemį; ciklus: gimimas − gyvenimas − mirtis; tėvas − motina − vaikas; kūnas − protas − dvasia; pradžia − vidurys − pabaiga.

Ne veltui trikampyje įkurdinama visa reginti Apvaizdos akis, stebinti žemę iš aukštybių. Trikampis nukreipta į apačią viršūne išreiškia moteriškumo principą, „vandens simbolį“ (krentančių lašų kryptis), o į viršų − vyriškumo, „ugnies simbolį“ (liepsnos kryptis). Kvadratas − tai žemės, materijos simbolis. Ši statiška figūra simbolizuoja stabilumą, darną, tvarką. Kvadratas − tai ir keturios paros dalys, keturi metų laikai, keturi elementai, keturi amžiaus tarpsniai. Jo vibracijos − ramybė. Taigi, sodų dizainas – labai archajiškas, jo kilmė siejama su senosiose kultūrose puoselėta „šventosios geometrijos“ samprata ir jos poveikio galia. Tokiu būdu sodas yra pasaulio, kur viskas tarpusavyje susiję, modelis, apjungiantis priešingybes: materiją ir dvasią, žemę ir dangų, gyvenimą ir mirtį.

Pastebėtina, kad sodas pradedamas rišti nuo vieno taško, pirmiausia surenkami keturi trikampiai, kurie paskui sudaro pirmąjį kvadratą. Toliau sodas „auginamas“ iki tam tikro dydžio, kol pasiekia didžiausią perimetrą, po to atvirkštine tvarka ima mažėti ir pagaliau baigiasi tais pačiais keturiais trikampėliais, viršūnėmis sueinančiais į vieną tašką, o tai reiškia, kad išeities ir baigmės taškas yra trikampis (dvasia). Visa tai atitinka natūralų gamtos ciklą, taip pat ir žmogaus gyvenimą. Prasidėjęs nuo mažutės dvasios užuomazgos (grūdo), žmogus (augalas) įgauna materialų kūną, ląstelėms dauginantis auga, pagaliau žmogus (augalas) gimsta, bręsta, suklesti, o paskui, po didžiausios kupos, ima pamažėle trauktis. Kūnas nyksta, kol pagaliau paskutinė lieka dvasia (trikampėliai sueina į vieną tašką), išnykstanti toje pat erdvėje, iš kurios atsirado. Juk sakoma, kad „iš dulkės atėjęs, į dulkę pavirsi.“

Tokiu būdu sodas atsako į dar vieną, amžiną klausimą: kas pirminis − dvasia ar materija, nedviprasmiškai pasisakydamas ne materialistų naudai. Sodas yra simetriškas: pusiausvyra tarp viršaus ir apačios, tarp Dangaus ir Žemės. Tai žinomos hermetinės aksiomos – kaip viršuje, taip ir apačioje – iliustracija.

Viršutine piramide kaupiama kosminė arba dieviška energija, kita, nukreiptą į apačią, energiją atiduoda esantiems jos lauke.

Sakrali ir sodo rišimo medžiaga. Senovėje į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį, nes jis užaugina, išsūpuoja varpą ir subrandina grūdą, kurį pasėjus prasideda naujas gyvenimo ratas. Kitąmet atgimsta nauju derliumi, pakildamas iš žemės – išauga naujas daigas, kuris maitina žmones. Tokiu būdu šiaudas jungia požemį ir dangų. Sėja buvo lydima daugybės papročių, apeigų, netgi magiškų veiksmų. Dar turtingesni rugiapjūtės papročiai. Šiaudus klodavo ant Kūčių stalo, iš jų ir burdavo pasibaigus šventai vakarienei. Karšinamas žmogus priešmirtinei kančiai palengvinti buvo guldomas ant šiaudų kūlio. Ant paskleisto kūlio guldydavo gimdyvę, tikėdami, kad tai sumažins gimdymo kančias. Jaunamartę po pirmosios nakties šokdindavo ant paskleisto šiaudų kūlio. Žinomas paprotys gimus kūdikiui jį, dar nesuvystytą, paguldyti ant šiaudų. Tokiu būdu šiaudai pasirodo pagrindiniais virsminiais žmonių gyvenimo momentais – gimties, vestuvių ir mirties.
Taigi, šiaudų sodai – ne tik grožis, net ne būdas išreikšti save. Juose – lietuvių tautos tradicijos, gili apeiginė prasmė, bandymas sieloje atrasti mūsų protėvių dvasią, pirmapradį tautinės dvasios grūdą.

Pakabintas palubėje sodas sukurdavo šventinę erdvę apie stalą ir būtinai turėjo suktis – kuo greičiau, tuo geriau. Buvo tikima, jog besisukantis sodas ne tik apvalo namus, bet ir pripildo geros energijos, harmonijos, sutarimo, skleidžia darnos virpesius. Būnant jo lauke atsiranda ramybė ir tylus džiaugsmas, lyg regint tobulą Visatos vaizdinį.

Žvelgiant į sodą nejučiomis ateina mintis – jeigu sode taip dera trikampiai su kvadratais, gal ir žmoguje įmanoma suderinti laikiną kūną ir nemarią sielą.

Marija Liugienė
Vilniaus etninės kultūros centras