Sakralinė liaudies dailė. Karpiniai
Vilniaus etninės kultūros centras ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija pristato popieriaus karpinių parodą Sakralinė liaudies dailė. Karpiniai, kuri atspindi šio žanro tradicijų tęstinumą, naujų formų ir temų plėtojimo raidą.
Parodoje dalyvauja 21 autorius iš Utenos, Šilutės, Vilniaus, Panevėžio, Kupiškio, Tauragės, Druskininkų, Trakų, Šiaulių, Skuodo, Leipalingio (Druskininkų sav.), Josvainių (Kėdainių sav.), Subačiaus (Kupiškio sav.), Grigiškių (Vilniaus r. sav.), Kuršėnų (Šiaulių r. sav.), Gruzdžių (Šiaulių r. sav.). Eksponuojama 50 paveikslų, dauguma jų sukurti per pastaruosius ketverius metus, išskyrus Laimutės Benešiūnaitės-Fedosejevos (2005 m.) ir Virginijos Jurevičienės (2014 m.) kūrinius. Paroda eksponuojama autentiškoje Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje.
Popieriaus karpiniai Lietuvoje, daugiausia valstiečių buityje, paplito XIX a. antroje pusėje, atsiradus pramoninei popieriaus gamybai. Langų užuolaidėlių, servetėlių, lentynų, šventųjų paveikslų rėmų, laikrodžių, žibalinių lempų puošinių karpymas buvo greitas būdas pagražinti namų aplinką. Vientisi simetriški ornamentai būdavo sudaryti iš įvairių geometrinių formų: rombų, apskritimų, trikampių. Labiau patyrę karpytojai sudėtingesnius raštus kurdavo iš gėlių, paukštelių, žmonių figūrėlių. Ypač puošnios kompozicijos būdavo vestuvių, krikštynų šventėms. Kalėdų ir Velykų laikotarpiu namus dabindavo karpytomis žvaigždėmis, snaigėmis, angelais, eglutės žaisliukais, girliandomis. Karpymas padėdavo ir sudominti vaikus, sutelkti jų dėmesį – suaugusieji dirbdavo pasakodami, o išlankstę karpinį, pasidžiaugdavo gautu rezultatu – žmonių ar žvėrelių juostomis, kitos formos kūrinėliais.
XX a. pradžioje, vystantis tekstilės pramonei, popieriniai puošiniai prarado aktualumą, savo taikomąją paskirtį ir buvo beveik pamiršti. XX a. viduryje tautodailininkių Julijos Daniliauskienės ir Nijolės Angelės Jurėnienės dėka karpymas atgijo kaip savarankiška vaizduojamojo meno rūšis. Pradėjusi savo kelią nuo paprastų tradicinių liaudiškų ornamentų, išplėtoto Gyvybės medžio motyvo, išaugo į figūrines siužetines kompozicijas, daugiaplanius peizažus, sudėtingus spalvotus ornamentus. Tokie vaizduojamojo meno karpiniai pristatomi šioje parodoje. Juos vienija bendra tema – Sakralinė dailė.
Šventųjų paveikslų nuo seno būdavo kiekvienuose namuose, jie kabojo garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje. Prie jų būdavo kalbamos maldos, prašoma užtarimo, sveikatos, apsaugos šeimai ir namams. Mėgstamiausi buvo Jėzaus ir Marijos siužetai, taip pat kitų šventųjų globėjų: šv. Jurgio, šv. Agotos, šv. Lauryno, šv. Kazimiero, šv. Florijono, šv. Mykolo Arkangelo. Savamoksliai liaudies dailininkai kūrė savaip interpretuodami bažnyčiose matytus paveikslus, individualiu braižu suteikdami šventiesiems savitus bruožus. Tapytuose paveiksluose kompozicijos nesudėtingos, piešinys paprastas, prigesintos spalvos. Panašiais bruožais pasižymėjo ir medžio raižiniai, dažnai paspalvinti keliomis spalvomis. Dažnuose namuose būdavo paveikslų reprodukcijų.
Dauguma autorių, dalyvaujančių šioje parodoje, per ilgus kūrybos metus suformavo individualų stilių, kruopščiu darbu ir nuoširdžiu atsidavimu kūrybai pasiekė neįtikėtiną meistrystę. Karpiniai užburia aukštu techniniu atlikimo lygiu, ypatingu dėmesiu detalėms, ritmo pajautimu, linijų plastiškumu. Dauguma karpinių dvispalviai, keli daugiaspalviai, negatyviniai arba pozityviniai, simetriškos ar asimetriškos kompozicijos.
Nemažą dalį kūrinių sudaro figūrinės kompozicijos, tradiciškai ikonografiškai vaizduojančios šventuosius su jiems būdingais atributais. Paveikslo centre matomos viena–dvi pagrindinės figūros, apsuptos smulkių augalinių ornamentų, jungiančių paveikslo elementus į visumą. Tai – Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų, Dievo Motina – Lietuvos Globėja, Rasos Slesoriūnienės Šv. Ona, Šv. Kazimieras, Šv. Juozapas, Lauros Stankaitienės Šv. Marija, Šv. Kazimieras. Keliuose paveiksluose šventieji atpažįstami iš pavadinimo ir vaizduojami laisva forma. Tai – Klaido Navicko Dievo Sūnus, Šv. Antanas, Mama, Angelės Steponavičienės Šv. Marija.
Kita grupė paveikslų vaizduoja sakralinius simbolius. Kompozicijose vaizduojamos kalvelės su tradiciniais kryžiais, stogastulpiais, saulutėmis. Tai – Rūtos Emigart-Čiuželienės Kryžiai ir stogastulpiai, Bronislavos Jankaitienės ciklas Saulutės I, II, III, Dianos Lukošiūnaitės Seirijų krašto kryžiai, Kaimiškos saulutės, Laimos Skipitienės Tėviškės kryžiai, Almos Stugienės Sakralinių simbolių motyvais, Kryžių saulutės, Lionginos Šufinskienės Vilčių šventovė.
Įvairių architektūros stilių perspektyvinis ar plokščias vaizdavimas, detalių gausa atskleidžia Lietuvos miestų ir kaimų bažnyčių grožį. Vešli augalija išryškina architektūros formas. Dažnai naudojamas dekoratyvinis rėmelis iš augalinių ir geometrinių elementų susieja atskirus bokštų siluetus. Tai gausi paveikslų grupė – Rūtos Emigart-Čiuželienės Šilutės liuteronų ir katalikų bažnyčių bokštai, Švėkšnos bažnyčia, Romos Gudaitienės Kelias į šventovę, Šventovė, Senojo kaimo koplytėlė, Virginijos Jurevičienės Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčia, Palėvenės šv. Dominyko bažnyčia, Linos Kabelkaitės Leipalingio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, Albinos Mackevičienės Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Lazdijų šv. Onos bažnyčia, Ritos Molienės Šv. Onos bažnyčia, Laimos Skipitienės Vyžuonų bažnyčia, Lionginos Šufinskienės Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčia.
Ramybės ir susikaupimo nuotaiką kuria simetriškos kompozicijos su angelais. Tai – Laimutės Benešiūnaitės-Fedosejevos Angelas, Šeimos angelas, Ritos Molienės Po angelų sparnais.
Jaukių kalendorinių švenčių ir jų simbolių vaizdavimas, dramatiška biblinio gėrio ir blogio kova, lakoniški karpiniai rimties tema sudaro atskirą siužetinių kompozicijų grupę. Jos įvairovė atskleidžia platų autorių interesų spektrą, naudojamas savitas individualios meninės išraiškos priemones. Tai – Vilijos Šmitaitės-Jurkuvienės Šv. Velykos. Kiaušinių marginimas, Šv. Velykos. Margučių ridenimas, Klaido Navicko Armagedonas, Angelės Steponavičienės Šv. Velykos, Šv. Šeimos metams, Elvitos Šeputaitės Velykos, Žolinė, Rasos Šiškuvienės Augalai yra raidės, kuriomis rašo mūsų Kūrėjas! (Vladimiras Megre), Iš praeities į dabartį, Rūtos Vanagickienės Vėlinės, Be pavadinimo.
Klasikinių juodų ir baltų karpinių ekspoziciją pagyvina kelių autorių trijų–septynių santūrių spalvų kūriniai. Rūta Emigart-Čiuželienė, Bronislava Jankaitienė, Klaidas Navickas, Alma Stugienė, Elvita Šeputaitė spalvą naudoja kaip papildomą elementą meninei įtaigai sustiprinti.
Paroda atskleidžia sakralinės dailės tradicijos tąsą šiuolaikiniame liaudies mene, pristato autorių individualų temos suvokimą, jos plėtojimą, taikant įprastus meninės išraiškos būdus ir ieškant jų naujų formų.
