Vilniaus etninės kultūros centras

Šiemet mes, Vilniaus etninės kultūros centras, švenčiame savo 30-metį, todėl panorome geriau pažinti savo bendrakeleivius – Vilniaus miesto folkloro ansamblius, kurie išvien su mumis puoselėja etninę kultūrą, supažindindami vilniečius su tradicijomis ir folkloru.

1987 metų vasarį, prieš 35-erius metus, į vieną kolektyvą susitelkė folkloro puoselėtojų būrys, pasivadinęs tyriausios Lietuvos upės vardu – „Ūla“. Apie ansamblio veiklas, praeitį ir ateitį susitikome pasikalbėti su ilgamete ansamblio vadove Janina Bukantaite – tikra žemaite iš Vabaliukų kaimo! Nors ji žemaitiškai tvirtino, kad yra neiškalbi, tačiau malonus pokalbis neprailgo ir sukosi apie įvairiausias temas: nuo vaikystės kaime iki susidūrimo su folkloru, nuo „Ūlos“ susikūrimo iki kelionių po visą pasaulį, nuo tradicinio giedojimo iki šiandienos aktualijų.

Janiną Bukantaitę kalbino kultūrinės veiklos koordinatorė Vera Venckūnaitė-Čepulienė.

Vera Venckūnaitė-Čepulienė. Pirmiausia norėtųsi artimiau susipažinti su jumis. Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado muzika ir folkloras.

Janina Bukantaitė. Vaikystėje su folkloru nesusidūriau. Labai gaila, kad mano senelis anksti mirė, nes jis buvo toks „pramaniūga“ – dainuodavo, šokdavo, per Užgavėnes „žydais eidavo“, net jau 5 vaikus turėdamas, vis tiek dar sugebėdavo į šokius nueiti. Močiutė dainuodavo lopšines ir dėl to žinojau, kad turi labai gražų balsą. Prašoma padainuoti netgi supykdavo, atseit, reikia darbus dirbti, o ne dainas traukti. Tik vieną kartą esu girdėjusi ją dainuojant (ji tuomet manė, kad niekas jos negirdi) ir visai neseniai vėl išgirdau tą dainą atliekamą liaudies dainininkių Akvelinos Montvydaitės ir Malvinos Montvydienės iš Kaltinėnų, Šilalės raj. Galvoju, kur man ji taip girdėta, o aš gi  iš močiutės girdėjau apie tą pamotelę, kaip ji marškinelius ne taip užvilks, kad galveli šukūdama, plaukelius nuraus.

O šiaip mūsų šeima visa buvo dainuojanti, tik dainuodavo jau naujesnes dainas. Aš irgi tuo pačiu visą laiką dainuodavau: ką išgirsdavau per radiją ar kur nors, tai viską įsidėmėdavau bematant ir tada jau koncertuodavau per susibūrimus ir kur tik nori.

O su liaudies daina susidūriau prasidėjus folkloro judėjimui, kupiškėnų vestuvių spektakliams. Išgirdus pagalvojau: „taigi mes tokių nedainuojam, o jos tokios gražios“. Pradėjus studijuoti Vilniaus universitete nuėjau į dainų ir šokių ansamblio choro priėmimą. Priėmė, atėjau į pirmą repeticiją. Atėjau, o jokios repeticijos nėra, bet vyksta priėmimas į etnografinį ansamblį (dabar – Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, – red. past.). Taip netyčia ir pasilikau, jau nuo 1971 m. folkloras manęs nepaleidžia.

O kokia buvo „Ūlos“ ansamblio pradžia?

10 metų išdainavusi Vilniaus universiteto ansamblyje, nuėjau dainuoti į tuometinį Mokslų akademijos ansamblį (dabar – folkloro ansamblis „Dijūta“, – red. past.). O kartais taip nutinka ansambliuose, kad, atėjus laikui, jie skyla. Skilo ir šis kolektyvas, ir aš pasilikau su tais, su kuriais buvau labiau susidraugavusi. Tad jau 1987 m. vasario mėnesį pradėjom repetuoti Vietinės pramonės ministerijoje. Aldona Ragevičienė sutiko vadovauti, su ja paruošėme pavasario, Užgavėnių, Kalėdų, žemaičių dainų programas. O po poros metų ji man sako: „dabar tu vadovauk“. O aš galvoju: „na, pavadovausiu kurį laiką“, tik negalvojau, kad čia 30-čiai metų (juokiasi). Aš juk pati nesu muzikantė, tiesiog beprotiškai mėgstu dainuoti.

Kas buvo tie pirmieji „Ūlos“ dalyviai?

Pagrindą sudarė iš Mokslų akademijos ansamblio atsiskyrę dalyviai, vėliau prisidėjo žmonės iš Vietinės pramonės ministerijos. Tai buvo labai jauni, gražūs ir gražiai dainuojantys žmonės, tik anksčiau su folkloru nelabai susidūrę. Tačiau per keletą metų visi „persilaužė“ ir atsirado didžiulis pomėgis folklorui.

Už mūsų ansambliečius jau turi būti žymiai ramesnis ir mažiau mokytas, nes ten visi tai mokslininkai, tai šiaip žymūs žmonės (juokiasi). Ir, žinoma, nuostabūs!

Tai toks asmenybių ansamblis?

Iš tikrųjų – asmenybių. Jei kiekvieną apibūdinti, tai galima istorijas pasakoti, galiu keletą paminėti. Tai Daiva ir Sigitas Narbutai (Sigitas – Mokslų akademijos bibliotekos direktorius), Sigutė Jurkonienė, dirbanti Gamtos tyrimų centre, riešinių ir kitų rankdarbių specialistė Irena Juškienė. Ir toks fenomenas – Janina Gidrienė, kuriai jau 90 metų ir, kiek žinau, bent dar praeitais metais ji siuvo tautinius kostiumus ir mums, ir kitiems kolektyvams. Puiki dainininkė, dainuojanti sodriu, žemu balsu – be jos dingsta dalis ansamblio skambesio spalvos. O muzikantai Petras, Giedrė, Vida, Virginija... Jei pasakočiau apie visus, dienos neužtektų...

Didelis jūsų ansamblio išskirtinumas – tai tiesiog pačių dalyvių atnešamos dainos, papildančios „Ūlos“ repertuarą. Tai žmonės, kurie dainas išmoko tiesiog iš savo tėvų ir senelių ir moko jų ansambliečius.

Mūsų Algirdas Matijoška – iš dainininkų giminės, jo sesuo amžinatilsį Marytė Martūnienė yra įdainavusi nepaprasto grožio dainų, tiesiog lobis. Amžinatilsį Adolfas Verseckas – vargo gyvenimą praėjęs, rodos, tylesnis už žolę, niekur nesireiškiantis, bet kai uždainuodavo, tai tiesiog negali atsiklausyti, širdis sąla. Jau minėta Irena Juškienė iš savo kaimo atsineša tokias linksmas humoristines dainas, bet, kaip ji sako: „kaimynės, iš kurių jas išmokau, tiesiog švytėdavo dainuodamos, kaip ten bernelis keliais išspirs duris su gankeliais, o jam tėvas iš diržo šikšninio... Patikėk, iš tikrųjų jos tokios yra mūsų krašte.“ Juk tai irgi dalis tradicijos! Virginijos Jasukaitytės-Savickienės tėvas pateikė fantastiškas dainas – kokie pilni tekstai, kokios melodingos, ilgos, neįprastos dainos! Mums net ir sunku jas mokytis, Virginija vis pastebi: „Na, mano tėvelis truputį kitaip darydavo.“ Taip pat Benado Martinkėno, kilusio iš Ignalinos krašto, dainos apie Vilniaus vadavimą – gražios, skambios, nors ir naujesnės. O Adelijos Mickuvienės mamos žemaitiškos...

Deja, pati iš savo kaimo dainų negaliu pateikti, bet atradau jau minėtas savo kaimynes – jų įrašai man labai patiko. Visi sako, kad žemaičiai turi „baubti“, žemai dainuoti, o jos dainuoja žemaitiškai, bet gan aukštais balsais.

Ar skiriasi, kai dainuojat dainas, išmoktas iš dainynų, ir dainas, išmoktas iš savo ansambliečių?

Iš dainynų mes retai dainuojame, stengiamės ieškoti garso įrašų. Bet net ir iš dainyno paimtą dainą mes perdainuojam savaip, pridedam savo papuošimų. O ansambliečių atneštas stengiamės dainuoti kuo autentiškiau, klausom  įrašų. Ir, žinoma, nepamirštam, kad dainuojam mes, o ne žmogus iš įrašo...

Mūsų kolektyvas visada pasižymėjo labai stipriu dainavimu, yra daug stiprių balsų. Ką reiškia vien, pavyzdžiui, Jonas Volungevičius – kalėjęs sovietiniuose lageriuose, o kai užtraukia, tai langai dreba. Jis ir pats sako: „Jei man liepi dainuot tyliau, aš kaip supančiotas, ne tas balsas.“ Man lygiai taip pat – kai girdžiu tyliai dainuojant, taip ir norisi sakyti: „atsiverk, atsiverk dainai!“ Dainai turi atiduoti visą save...

Kai prisimenu dainavimą Žemaitijoj, jis visąlaik būdavo stiprus. Sustodavo vyrai kieme ir kaip užtrauks dainą – tai per kelis kaimus eina, iš toli girdėdavosi. Jei dirbtinai slopini savo balsą, na, negražu... Aš atsimenu, kad mūsų ir bažnyčios choras giedodavo visu balsu, nepritildydami. Man jie atrodydavo kaip angelai... Pamenu, kai kalnus giedodavo. Parėjęs namo tėvelis girdavosi, kad šiąnakt vyrai taip puikiai giedojo, kad net keliskart lempa geso (mano tėvai dažnai vedžiodavo: tėvas – vyrams, motina – moterims). O aš neturiu to autentiškiems kalnams tinkamo balso. Man moterys sakydavo: „gražus tavo balselis, gražus, ale chorišks“.  Reiškia, bažnyčioj tu gali giedoti, o jau kalnams giedoti reikia kito balso...

Jūsų ansamblis taip pat daug dėmesio skiria giesmėms.

Kaip čia tos giesmės atsirado „Ūlos“ ansambly. 1992 metais mirė mano tėvelis. Pirmąją laidotuvių dieną susirinko giedoti kaimynai (tada dar buvo giedančių): iš pradžių – nesutartinai, o į pabaigą – jau ir visai smagiai. Antrąją dieną giedoriai jau buvo samdyti: jie giedojo darniai, bet skubėdami, lėkdami. Ir aš pagalvojau: „O ką mes darom? Juk jau ateina laikas, kai reikės ir savus žmones laidoti.“ Kaip tik tuo metu buvęs instrumentinės grupės vadovas Egidijus Virbašius supažindino su profesoriumi Alfonsu Motuzu. Mūsų ansambliui buvo pasiūlyta įrašyti jo surinktus Žemaičių Kalvarijos kalnus – sutikome pamėginti. Vėliau išmokom ir daugiau giesmių, mus vis pakviesdavo giedoti laidotuvėse, bažnyčiose. O 1995 metais gavau pasiūlymą giedoti ir arkikatedroje. Tuometinis arkikatedros klebonas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas norėjo, kad skambėtų būtent tradicinės giesmės, giedotų visa bažnyčia. Sutikau ten giedoti ir staiga jau supratau, kad pasidariau vadovė (juokiasi). Taip pat, kaip ir su ansambliu – nei svajojau, nei galvojau, o atsitiko. Pati daug giesmių nemokėjau, todėl pergyvenau, bet atsitiko koks stebuklas: giesmės ėmė kristi tarsi iš dangaus: vienas atneša vieną, kitas – kitą, vėliau atradau Kazį Ambrozaitį, kuris būdamas Amerikoje užrašinėjo lietuvių emigrantų giesmes, vėliau sudėjo jas į knygą „Giesmių lobynas“, Antano Baranausko giesmes. Nemažai giesmių išmokau ir iš savo mamos ir jos sesers – jos labai gražiai giedojo dviem balsais. Ilgainiui kolektyvas iš 5 dalyvių prasiplėtė iki 30-ties, įrašėme plokštelių.

Atrodo, kad tradicinį giedojimą perėmėt labai tradiciškai, beveik iš lūpų – į lūpas.

Taip, juk, kaip ir minėjau, natų iki dabar nelabai pažįstu, jos man reikalingos nebent melodijos prisiminimui.

Bet esate miesto folkloro ansamblis, tenka tęsti tradicijas mieste, nors dauguma žmonių yra kilę iš kaimo. Kaip tai sekasi?

Dauguma mūsų ansamblio dalyvių yra iš kaimo. Jie dar gerai prisimena senąsias tradicijas, pokario metus, kai viskas dar buvo gyva. Kartais ir ginčų kyla – jei kažką pasakai, gali ir užginčyti: „ne, taip nebuvo daroma, mes taip nedarysim“. Pavyzdžiui, juk sunku kalbėti ir apie Užgavėnes – dzūkuose jos visai kitokios nei Žemaitijoje. Tradicijos labai skiriasi, kitam gali būti nepriimtinos.

O šiaip mūsų ansamblis visąlaik dalyvaudavo (ir dalyvauja) įvairiausiose miesto šventėse, nė vienas Etninės kultūros centro renginys be mūsų nepraeidavo: Užgavėnės, Joninės, lygiadieniai... Jonines visuomet švenčiame. Jei nesame prašyti vadovauti kokiam Rasų šventimui, tai švenčiame savo ratelyje, su visomis tradicijomis, pasikviečiam ir artimuosius, draugus. Ansamblyje dainuoja net keturi Jonai...

Tikrai, jūsų ansamblis egzistuoja beveik nuo pat folkloro judėjimo pradžios, galite stebėti visą etninės kultūros kismą, matyti visuomenės požiūrį ir jo kaitą.

Nemažai folkloro judėjimą Vilniuje pradėjusių žmonių yra mūsų ansamblyje, kad ir, pavyzdžiui, Stanislovas Kavaliauskas, Irena Juškienė. Buvo laikas, kai daina buvo vos ne vienintelė lietuviškumo atgaiva. Dainuodami eidavom po repeticijų pro Sniečkaus namą, tai vis pristodavo koks milicininkas, palydėdavo. O mes vis tiek dainuodavom, visais kampais, kur tik įmanoma, dainuodavom, lankydavomės visose šventėse, kur tik galėdavom nueiti.

Dabar gal kiek mažiau stebiu jaunimą, bet, man atrodo, kad folkloras tampa daugiau scenos menu. Man, asmeniškai, nelabai patinka folkloro perdirbimai su instrumentais. Suprantu, kad tai yra gražu, bet man daina yra graži tokia, kaip ji yra žmogaus padainuota, ji yra pati gražiausia. Bet jos nebesigirdi per radiją, „Duokim garo“ laidose dar būna, bet ten vyrauja romansai... O ir šventės įgauna šiek tiek komercinį atspalvį. Bet yra ir labai tikrų dalykų; gražu žiūrėti, kaip Verkių parke šoka visa aikštė senimo ir jaunimo, kaip per „Skamba skamba kanklius“ tebešvenčia visas miestas. Nors pamenu, kad anksčiau būdavo gerokai daugiau žmonių: Alumnato kieme susigrūsdavo žmonės į tas galerijas, kaip ten jos ir atlaikydavo? (juokiasi). Kieme nebuvo vietos kur šokti, nes susirinkdavo tiek norinčių pasiklausyti, visas kiemas dainuodavo. Kokios būdavo Joninės Kernavėj! Mus nuvarydavo nuo piliakalnių, o mes į miškus pabėgdavom, vaikinai per didžiausius laužus šokinėja, visi naktį iki Neries einam vainikėlių plukdyti, o vaikinai išsirengę jau lenda į vandenį jų gaudyti. Po to ilgiausią kelią atgal grįžtam. Ir dainos, dainos...

Folkloro niekas neglobojo, jis buvo spontaniškas, prie jo prisidėdavo tik iš tikro norintys. O man tiesiog patiko dainuoti ir aš radau vietą, kur tai galiu daryti. Tai buvo savotiškas mūsų pasipriešinimas brukamai ideologijai, nors politika niekad nesidomėjau.

Esat Sąjūdžio laikų ansamblis. Ar įžvelgiat paralelių su šiandieniniais įvykiais Ukrainoje? Kokios nuotaikos vyrauja ansamblyje?

Kokios čia gali būti nuotaikos... Bet vis tiek renkamės, dainuojam, kovo 11-ajai rengiam patriotinių dainų koncertą „Tėvynės dainos“. Dainuojam visuose mitinguose, vasario 16-ąją dainavom prie laužų, Pilies gatvėje. Dabartinę situaciją visi labai jautriai priima, net negali sakyti, kad liūdi, tiesiog visi yra labai labai supykę. Sąjūdžio metais mes irgi nuo scenų nenulipdavom, dainavom ir Seimo gynėjams, aikštėse, prie Ministrų tarybos, prie televizijos bokšto. Tik sausio 12-osios vėlų vakarą iš posėdžio išeidama Ministrų taryba patarė eiti namo, sakė, kad šiąnakt nieko nebus... Tik paryčiais susiskambinom ir susitikom prie Seimo.

Norėtųsi kiek linksmiau pakreipti pokalbį. Esate daug koncertavę užsienio šalyse. Kokie prisiminimai išliko po kelionių?

Dabar jau esam nurimę, o anksčiau beveik kasmet važiuodavom į kokį nors užsienio festivalį, visąlaik linksmų nutikimų būdavo. 2009 m. važiavom į Karelijos sostinę, Petrozavodską, sustojom Zarasuose pasipildyti kuro ir išvažiavom. Po kurio laiko apsižiūrėjom, kad trūksta dviejų mūsiškių! Kai apsisukom grįžti, sutikom juos pakeliui, jau kelis kilometrus nuėjus, jie sako: „negi nepamatys, kad mūsų nėra“. Kitą kartą susiruošėm važiuoti į Žemaičių Kalvariją giedoti, vienas ansamblietis vėlavo ir jau nebegalėjom jo laukti, turėjom išvažiuoti. Vaikštom giedodami Kalnus ir prie kažkurios stoties jis prisijungia – pakeleivingom mašinom mus pasivijo.

Mūsų kolektyve dainuoja ir Mickų šeima: Adelė ir dabar jau amžinatilsį Stasys, abudu nepaprastai balsingi, dabar be Stasio ir dalis vyrų skambėjimo dingo. Taigi, kartą Kanadoje festivalio dalyviai pramogavo poilsio parke, visi nuėjo baseinan maudytis – ir Stasys kartu, o jis – kariuomenėje tarnavo kaip naras. Kaip niurktelėjo – taip neišlenda, visi jau išsigando: „Stasys nuskendo!“, o jis kitam baseino gale ramiausiai išlenda, po vandeniu panėręs praplaukė. Kokiam festivaly bebūtume, tai jo nuotrauka visuomet puikuodavosi ir ant reklamos ar spaudoje.

Sakau, visuomet būdavo smagu, ypatingai nieko neprisimeni, bet prisimeni bendravimą, dainavimą, nuotykius, o nuovargį pamiršti.

O kaip užsieniečiai priimdavo lietuvių folklorą?

Visada labai maloniai, niekad nebūdavo kažkokių nesusipratimų ar nedraugiškumo, tokių dalykų nepajutom. Mūsų dainos dažnai maloniai nustebindavo ir sulaukdavo gausių aplodismentų. Festivalių metu dažniausiai gyvendavom šeimose – su tais žmonėmis bendraujam iki šiol, kviesdavom juos atvykti ir į Lietuvą, ryšiai nenutrūko. Iš linksmesnių atsiminimų yra festivalio pietūs Prancūzijoje: ant prancūzų stalo stovi vienas vyno butelis ir dar ne visai išgertas, o prie Rytų europiečių stalų butelius tik neša, buteliai tuštėja, o visų veidai tik kaista... (Juokiasi.)

Bene labiausiai įsiminė Norvegija. Atrodo, ten žmonės turėtų būti šalti, bet jie tokie pozityvūs! Prisimenu, į šventę bažnyčioje visi susirinko pasipuošę kartų kartom išsaugotais tautiniais rūbais. Mus visur lydėdavo, net lietui lyjant, norvegai – visi švytintys, lietpalčius apsirengę ir guminius batus apsiavę: „Na ir kas, kad lietus – juk išdžiūsi!“

Bet įspūdis iš kelionių išlieka geras.

O įspūdis visada šviesus. Pamenu, važiavom iš Ispanijos gal tris dienas. Atvažiavom į Vilnių – merginos sėdi ir verkia – nenori lipti iš autobuso, šitaip buvo gera. Liūdna, kad jau nebebus tų dainų, kalbų, bendravimo, niekas nesidalins sumuštiniais ir neteks miegot kur papuola (juokiasi). Ir niekas nesiskųsdavo, kad jiems sunku – juk praeis. Dabar jau visi norim patogiai keliauti, viešbučiuose nakvoti. O ir viešbuty, po ilgos kelionės kartu susirenkam vienam kambary. Kas kur įsitaisom, ir dar kokią valandą pabendraujam, tik gal jau mažiau bedainuojam. Aš per repeticijas kalbų neleidžiu – jei susirinkom, tai ir dirbam, todėl per susibūrimus pas mus mažiau dainų, sako: „ko čia dainuojat, nagi pasišnekam“. Pagaliau išsišneka (juokiasi).

O kokie jūsų ateities planai? Ar ruošiat jubiliejinį koncertą?

Jubiliejui norime paruošti ansambliečių atsineštų dainų programą. Toliau ir bijau kažką planuoti – labai ta koronė viską sutrukdė, dar ir dabar ne visi gali susirinkti, kiti ir bijo. O ir mes jaunyn neinam – dabar matau tokią tradiciją, kad vyresni su vyresniais, o jauni – su jaunais ansambliuose. Pas mus dalyviai – nuo 40 iki 90 metų. Dalis ansambliečių gieda ir arkikatedros Liaudies giesmių ansamblyje. Kiekvieną sekmadienį giedam katedroje, labai mums graži ta lietuviška giesmė. Turim ir savarankiškai parengtą giesmynėlį, žinau, kad jau ne vienas vargonininkas jį yra pasiskolinęs.

Tai gal ir oficialiai planuojat išleisti?

Pinigų duokit (juokiasi). Gal ir prisiruošiu...

O taip planuojam jau minėtą koncertą kovo 11 dieną, Tuskulėnų rimties parko konferencijų salėje, 14 val. Bus ir partizanų, ir literatūrinės, ir liaudies karinės-istorinės dainos. Paskui laukia „Skamba skamba kankliai“. Lapkričio pabaigoje, prieš adventą, planuojame surengti jubiliejinį koncertą: pavasarį išmoksim programą, per vasarą primiršim, o rudenį viską atgaivinsim ir pasirodysim (juokiasi). Labai aktyvūs jau nebūsim, bet jei bus ar Dainų šventė, ar „Baltica“, ar „Skamba skamba kankliai“, aš manau, visur galėsim pasirodyti su savo programa, taip pat ir kituose renginiuose, kur būsim kviečiami. Mums svarbiausia, kad koncertuose būtų betarpiška atmosfera, o dainos skambėtų darniai ir iš širdies.

Dėkoju už pokalbį.