Vilniaus etninės kultūros centras

Šiemet mes, Vilniaus etninės kultūros centras, švenčiame savo 30-metį, todėl panorome geriau pažinti savo bendrakeleivius – Vilniaus miesto folkloro ansamblius, kurie išvien su mumis puoselėja etninę kultūrą, supažindindami vilniečius su tradicijomis ir folkloru.

Vilniaus etninės kultūros centras ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija pristato popieriaus karpinių parodą Sakralinė liaudies dailė. Karpiniai, kuri atspindi šio žanro tradicijų tęstinumą, naujų formų ir temų plėtojimo raidą.

Tradiciniai lietuviški sodai – tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą, tradicijas.

Vilniaus etninės kultūros centras ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija 2020-uosius „Tautodailės metus“ pažymi antrąja tęstinio projekto paroda „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje. Nėriniai. Kilpinėliai. Tinklai“. Kaip ir pirmoji, ši paroda taip pat surengta Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“, mat tarpukariu ir pokario metais Antanas ir Anastazija Tamošaičiai rinko, tyrinėjo ir populiarino moterų rankdarbius, organizavo dailiųjų amatų kursus, kuriuose, greta kitų dalykų, buvo mokoma ir nėrimo.

Vilniaus etninės kultūros centro ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrijos trečioji tęstinio projekto „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje“ paroda skirta siuvinėjimams. Ši paroda taip pat surengta Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“, mat tarpukariu ir pokario metais Antanas ir Anastazija Tamošaičiai rinko, tyrinėjo ir populiarino moterų rankdarbius, organizavo dailiųjų amatų kursus, kuriuose greta kitų dalykų, buvo mokoma ir siuvinėjimo.

XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvoje tiek vyrai ir moterys, tiek suaugę ir vaikai nešiojo riešines, – ant rankos riešo maunamą megztą 4,5–19 cm ilgio rankogalį. Jos turėjo praktinę ir estetinę reikšmę, taip pat tuo laiku buvo ir madinga aprangos detalė.