Vilniaus etninės kultūros centras

Vasario 12 d. Vilniaus etninės kultūros centras pakvietė Lietuvos kultūros centrų darbuotojus į virtualią diskusiją „Užgavėnių šventės organizavimo mieste problemos šiandien“.

Poreikis diskutuoti šia tema susiformavo iš Užgavėnių organizavimo Vilniuje paskutiniųjų penkerių metų patirties bei kasmetinių susidūrimų su įvairiais iššūkiais, ieškant renginio formų bei išskirtinių Užgavėnių šventės vyksmo didmiestyje idėjų. Sumanymas pakviesti į diskusiją kultūros centrų darbuotojus iš visos Lietuvos netikėtai susilaukė didžiulio dėmesio, tad pasirinktoje Zoom platformoje negalėjome sutalpinti visų norinčiųjų dalyvauti šiame susitikime. Su kolegomis, kuriems nepavyko prisijungti tiesiogiai, pasidalijome diskusijos vaizdo įrašu.

Virtualioje diskusijoje mokslines įžvalgas Užgavėnių papročių temomis pateikė etnoastronomas, Etninės kultūros globos tarybos narys Jonas Vaiškūnas, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė. Lietuvos Nacionalinio kultūros centro darbuotojų sukaupta etnografinių  regionų tyrinėjimų medžiaga, atskleidžiančia Užgavėnių šventės tradicijų regioninius skirtumus,  dalinosi direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė. Užgavėnių šventės organizavimo didmiesčiuose patirtis pristatė Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Loreta Stoliarovienė, Kauno tautinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vaida Kasparavičienė ir Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė.

Trumpai pateikiame esmines pranešimuose įvardintas Užgavėnių šventės organizavimo problemas, idėjas bei rekomendacijas.

Loreta Stoliarovienė įvardijo pagrindinius iššūkius, su kuriais pastaruoju metu tenka susidurti organizuojant Užgavėnių šventę Vilniaus mieste. Pastebima, kad miesto žmonės nebesuvokia tradicinių Užgavėnių tautosakos kūrinių: oracijų, dainų bei kalbinių tarminių tekstų. Iš to kyla klausimai: ar reikia / ar verta perkurti? Kas turėtų perkurti? Formuojasi edukacinių momentų poreikis šventėje.

Pranešime įvardintas sostinės renginių tobulumo siekis renginio formų paieškose, daugiau dėmesio skiriant estetiškumo kriterijui nei esminio šventės papročių turinio sklaidai, perdavimui ateinančioms kartoms. Vilnius – daugiatautis miestas, tad čia svarbi tolerancija kitų tautų identitetams, privalu stengtis neįžeisti žmogaus dėl tautybės. Ar dar galimi persirengėlių personažai – „čigonas“ ir „žydas“? Didmiestyje kinta ir požiūris į juokavimą, kuris tradiciniame Užgavėnių karnavale yra tiesiog būtinoji sąlyga.

Vilniaus etninės kultūros centro lūkesčiai diskusijoje buvo išgirsti mokslininkų-praktikų, kitų didžiųjų šalies miestų etninės kultūros ar kultūros centrų darbuotojų nuomones, pamatyti save visos Lietuvos kontekste bei įsivertinti kaip įstaigą, organizuojančią Užgavėnių renginį mieste, o taip pat pasvarstyti, ar ne laikas eiti link giluminio kalendorinės šventės turinio suvokimo. Gal visi kartu galime sukurti šioje diskusijoje kitokį renginio konceptą?

Jonas Vaiškūnas, kalbėdamas apie Užgavėnes, pabrėžė senuosius šios šventės papročius, kai tuo metu buvo siekiama nugalėti chtoniškąjį pradą, grasinantį šviesos pradui. Jis teigia, jog apeigos yra nukreiptos į asmens individualizavimą. Renginių organizatoriams pranešėjas patarė atsisakyti burtažodžio „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“,  kaip netikslaus ir neturinčio pagrindo, žiūrint iš indoeuropietiškos sąmonės retrospektyvos. Anot jo, tikrosios žiemos niekas nesistengdavo išvaryti; žiema suvokiama kaip esanti žmogaus viduje. J. Vaiškūnas taip pat siūlo gilintis į Užgavėnių papročių turinio esmę, gylį, o ne į išieškomas vis naujas formas, kad ir labai naujoviškai bei tinkamai pateikiamas miestiečiams.

Dalia Urbanavičienė ir Vida Šatkauskienė Užgavėnių papročių kontekste žiemą apibrėžia kaip senajame laiko skaičiavimo kalendoriuje buvusios laiko cikliškumo sąvokos būtinąją sąlygą. Tad žiema, pasak D. Urbanavičienės, buvo žmogaus suvokiama kaip ilgasis tamsos periodas su akivaizdžiu žmogaus siekiu bendrauti su „anapusiniu“ pasauliu, kuris archajinėje sąmonėje galėjęs nulemti derliaus sėkmę. „Dėl persirengėlių kitataučių galiu pasakyti, kad pagal tyrinėjimus ne iš jų juokdavosi, o jų užduotis buvo ateiti ir prajuokinti, tada tuos namus aplankys sėkmė, ir niekas nepykdavo, kad juokaudami priteršia namus, prikrato pelenų ar „pavagia“ kažkokius daiktus“.

D. Urbanavičienė aptarė ir dažniausius Užgavėnių laikotarpyje buvusius ir šiandien šokamus šokius, žaidimus bei kitus būtinus fizinius judesius, tokius kaip voliojimasis sniege, šokinėjimas į viršų, šokimas juokingai šlubuojant, stumdantis, trypiant, supimasis sūpuoklėse ir pan.

Vida Šatkauskienė informatyviai apibendrino esminius regioninius Užgavėnių šventės papročius, įvardijo labiausiai pastebimus skirtumus atskirose Lietuvos vietovėse. Diskusijoje dalyvavę kultūros centrų darbuotojai labai domėjosi Sūduvos krašto papročiais, buvo klausimų, ar iš viso sūduviai švęsdavo Užgavėnes. Tad V. Šatkauskienė paminėjo, jog Sūduvoje buvo važinėjimasis arkliu, senųjų žmonių pasakojimuose minima Lašininio ir Kanapinio kova, senbernio Sidaro personažas, jo pajuokimas, šyvio šokdinimas. Pateikė ir kitų Lietuvos rajonų kontekste labiausiai išsiskiriančių šventės papročių aprašymų. Dzūkijoje išskirtinis paprotys – važinėjimasis arkliais, kai rogėse merginos pasidėdavo ant sėdynės verpstes ir sėdėdavo ant jų, tikėdamosi pagerinti linų derlių. Būdavo stengiamasi kuo toliau nuvažiuoti. Žemaitijoje, Kretingos miestelyje, ant kojūkų vaikščiodavę dideli, aukšti personažai. Palangoje budeliai aukštais „kepaliušais“ vilkdavo blukį apie visą Palangą.

Nijolė Sliužinskienė, kalbėdama apie Klaipėdos mieste organizuojamas Užgavėnes, antrino išsakytoms vilniečių mintims bei problemoms. Išskirtinai pabrėžė, jog renginyje atsisako gyvo muzikantų grojimo ir naudoja fonogramų įrašus folkloro ansamblių – persirengėlių pasirodymų – metu. Vaida Kasparavičienė pristatė Kauno tautinės kultūros centro vaikų ugdymo veiklą bei edukacinius užsiėmimus Užgavėnių temomis.

Pateikiame diskusijos dalyvių bendrai aptartas, šio virtualaus susitikimo pokalbių metu išsikristalizavusias išvadas:
• visos Užgavėnių šventės renginio organizavimo formos mieste yra geros, jei nepamirštamas ir giluminis šios šventės turinys bei žiemos periodo švenčių papročių kontekstas;
• diskusija informatyvi, tokie pokalbiai yra reikalingi – tai galimybės kiekvienam Lietuvos kultūros centrui pasitikrinti save, kaip renginių organizatorių, kitų Lietuvos renginių organizatorių patirčių kontekste;kitoms, ateityje numatytoms diskusijoms nutarta pateikti ir valstybės lygio teisinius dokumentus, reglamentuojančius tautinių mažumų tolerancijos nuostatas etninės kultūros sklaidoje.

Loreta Stoliarovienė