Adventiniai prekymečiai

Gruodis – tai metas, kai vyksta šventiniai turgūs. Juose siūloma visa, ko gausiai užaugo, juose rasi, ko dar trūksta šventiniam stalui. Šiaurinėje Lietuvos dalyje tokie turgūs vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. 

Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Ar girdėtas toks posakis: „Užsimaukšlinęs muginę, pažinti negali“? Tai apie žieminį galvos apdangalą: muginė – pirktinė velta ar kailio kepurė. Žodžiu, šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. O iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Pelenais išdžiovintus šeškų kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms.

Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia...

Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Jame galėdavai rasti gardėsių Kūčių ir Kalėdų vaišėms: medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos... 

Šios senosios šventinės prekybos tradicijos sėkmingai gaivinamos ir mūsų laikais.