Gruodžio 1 d. | Senieji advento papročiai
Gruodis – pats tamsiausias mėnuo metuose; saulutė tik retsykiais švysteli pažeme, nusidriekia ilgi pamėkliški šešėliai. Senų senovėje žmogus manydavo, kad tai piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę, tarsi žalčių karalius Žilvinas žvejo dukrą Eglę savo rūmuose jūros dugne... Tad reikia apeigomis kurti Visatą iš naujo, kad laikas vėl pradėtų tekėti, vėl sugrįžtų saulutė ir suvešėtų augmenija. Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo periodu prasideda bažnytinių švenčių metai, vadinami liturginiais.
Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis – jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasirengimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai. Žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių.
Būdinga, kad yra draudžiamų darbų, ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis ir t. t. Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulutės grįžimą. Negalima kirpti avelių, antraip jų vėlesnė vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti. O kirpusi mergina gautų vyrą tikrą tinginį, ne kitokie būtų ir jų vaikai. Žemaičių moterys pūkinių pagalvių advente vengdavo pilti – vasarą varnos žąsyčius iškapos, vanagai juos išnešios. Advente niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Manyta, kad advente kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios; jos vaitojančios naktimis. Šiame draudime atsispindi senoviški tikėjimai apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas.
