Gruodžio 10 d. | Liktorių sodai
Tamsiais metų pabaigos vakarais, ieškodami šilumos ir šviesos savo namams, žmonės sukūrė įvairiausių įdomių dalykų – tarsi netikrų, bet nė kiek ne mažiau džiuginančių širdis. Tokie yra ir iš šiaudų suvarstyti įvairiopi rezginėliai, vadinti leketukais, reketukais ir dar visaip kaip – nelygu kraštas ir tarmė. Atsirado daugiau kur buvojusių, pastabesnių, lakesnę vaizduotę turinčių žmonių, kurie tokius dirbinius praminė liktoriais: taip anuomet, veikiant gretimų slavų kalbų įtakai, buvo vadinami dvarų ir bažnyčių sietynai – daugiašakiai šviestuvai kelioms ar net keliasdešimčiai žvakių.
Nors bitininkystė yra vienas seniausių ir gerbtiniausių namų ūkio verslų, o prie kiekvienos sodybos buvo garbė ir nauda turėti bent keletą kelmų bičių, tačiau vaškas buvo ir iki šiol lieka brangiu produktu, kurio nuolatos žibinti žvakėmis vargingesnieji jokiu būdu nebūtų įstengę. Juk buvo laikas dar iki žibalinės lempos, kai pirkios viduje žybsodavo vienintelė balana arba žibinčius, diedas, labai atsakingai prižiūrimas šeimos senųjų arba prakutusių mažųjų. Rytą ir vakarą šviesos pridėdavo besikūrenanti krosnis, o pilkomis rudens bei žiemos dienomis jos tebūdavo tiek, kiek, anot priežodžio, „pro langą“ – mažą pirkios langelį. Betgi taip norėdavosi...
Štai ir sugalvojo išmoningosios moterys nušviesti savo būstus auksine šiųmečių šiaudų spalva. Kai suvarstydavo didžiulį reketį, kuris, pakabintas palei lubas, sukiojosi, mirguliavo, saulės ar vidaus ugnių atšvaistams krintant, visiems pasirodydavo, jog namie beturį liktorių – ne prastesnį nei parapijos bažnyčioje.
Prie auksarankės motinos ar močiutės nosis sukišę, be abejo, darbaudavo ir vaikai, iš pradžių savo piršteliams pamiklinti gaudami prastesnius, trumpesnius, perlenktus ar kitaip pažeistus šiaudus, tačiau patys žinome, kaip greitai vaikai išmoksta to, kas jiems rūpi. Taigi dažnai jau to paties advento metą šiaudelius varstydamos kelios poros rankų sukurdavo ištisus sodus – šiaudiniais dirbiniais nukabinėdavo visas lubas. Tai būdavo gražu! Rodės, jog ir nakties tamsa nebe tokia tiršta.
Šitų pašvitų nereikėjo pirkti. Šiaudų priaugdavo ūkio laukuose, ir, kadangi javai būdavo kertami dalgiu, jie gražūs ir standūs suguldavo į pėdus, iš kurių iki kūlimo reikėjo išsirinkti reikiamą kiekį šiaudų, kartu delnais ištrinant grūdus iš varpų. Taip joks gėris neprapuldavo. Grūdus suberdavo į košę, o šiaudelius atsargiai sulaužydavo arba sukarpydavo nuo narelio iki narelio ir suraišiodavo į vienodo ilgio ryšulėlius. Kai kurios moteriškės tokių ruošinių prikraudavo pilnas skrynias, kadangi ne tik verdavo liktorius, žvaigždes, bet ir pindavo šiaudines skrybėles, krepšelius, kitus namų apyvokos bei puošybos dalykėlius. Kasmet juos keisdavo naujomis išmonėmis ir kasmet to gero užteko.
