Gruodžio 12 d. | Advente negalima kirsti medžių
Taip sakydavo mūsų senoliai – ir ne tik sakydavo, bet rimtai to draudimo laikėsi, tikėdami, kad į medžius, vis labiau spaudžiant žiemos šalčiams, stiprėjant vėjams, persikelia tais metais mirusių artimųjų gentainių vėlės. Kol sukasi metų ratas, iki pirmųjų atsisveikinimo metinių, joms dar reikia užbaigti visus žemiškojo gyvenimo reikalus. Į Dausas iš namų jau išlydėtos, bet ant Vėlių suolelio vieta dar neparuošta... Štai tada mūsų protėviai sutarė, kad, kaip gyvieji gentainiai nuo priešų puldinėjimų slėpdavosi miškuose, taip ir vėlėms draugišką prieglobstį gali teikti medžiai. Kartais, anot senųjų tikėjimų, medžiai netgi savitais būdais pasako, kad turi tokią priedermę: jei per mišką eidamas išgirsi į dejones panašų girgždesį – pakelk galvą, apsidairyk, bene išvysi du gretimai augančius medžius, kurių linkstančios viena kitos link viršūnės, vėjui pučiant, brūžuoja tarpusavy. Tai, esą, medžiuose prisiglaudusios vėlės tarp savęs kalbasi. Jei kas netyčia arba netikėdamas nukirstų tokį medį – gali užsitraukti nelaimių: į krosnį įmetus šio medžio pliauskų ima sproginėti žiežirbos, kėsindamosi iššokti iš ugniakuro ir sukelti gaisrą. Jeigu tokį medį panaudotum namo statyboms ar baldams – labai tikėtina, namuose vaidentųsi. Esama pasakojimų, kaip iš tokios medienos padarytas muzikos instrumentas – kanklės, smuikas, ar paprasčiausia iš nulaužtos šakos susukta dūdelė – gali viską išpasakoti apie padarytą skriaudą ir netgi nurodyti skriaudėjus.
Gal todėl ir nuo kalėdinių eglučių mados atėjimo iki pat šių dienų tie, kas vertina žmonijos tūkstantmečiais kauptą išmintį, pasiekiančią mus per tautosaką, bei yra ištikimesni senolių perduotiems papročiams, į savo namus eglutes parsineša tiktai Kūčių dieną, kai advento apeigyne padedamas taškas. Šiais laikais dar pasitaiko, kad pradėjusieji gerokai anksčiau puoštis Kalėdoms perka eglutes vazonuose, tokiu būdu išvengdami po savaitės kitos pradedančių byrėti spyglių, šiukšlinančių butą. Tokiu būdu jomis galima džiaugtis ne tik iki Trijų karalių, bet ir iki pat Grabnyčių (vasario 2 d.) – būtent tada, pagal ankstesnių amžių papratimą, būdavo atsisveikinama su eglutėmis ir prakartėlėmis. Ypatinga ir viltinga tai, kad tokius peržiem namuose viešėjusius medelius galima pasodinti – atsiranda netgi kalėdinių eglučių giraitės. Labai svarbu išmokti užjausti tuos, kurie nemoka kalbėti taip, kaip mes susikalbame, o kadaise, sakoma, mokėję.
