Gruodžio 14 d. | Į rarotų pamaldas
Advento sekmadieniais bažnyčiose aukojamos ankstyvosios mišios Švč. Mergelės Marijos garbei, kaimo žmonių vadintos rarotais arba rarotinėmis pamaldomis. Pavadinimas kilęs nuo lotyniškos giesmės pirmųjų žodžių „Rorare coelum“ (rasokite, dangūs).
Įsimintinas tas žiemos rytmečių kelias į bažnyčią, įstrigęs vaikystės įspūdžiais. Dar neišaušus per kaimą perbėgdavo vaikis su barškuliu, šaukdamas žmones keltis į rarotus. Jei prieš saulei tekant dangus liepsnotų gaisais, manyta, kad ateinantys metai bus negeri, skaudūs žmonėms, pilni visokių nelaimių. O jei saulė tekėdama įnyra į baltus debesėlius, tarsi avelių būrin, metai bus derlūs ir sėkmingi darbams. Kelias į rarotus ypač reikšmingas būsimajai nuotakai. Blogas jai ženklas, jei pasitaikytų sutikti priešais beateinančią moterį. Geras ženklas yra šioje kelionėje sutikti šunį, o dar geriau – pamatyti vilką. Šiame tikėjime atsiliepia labai archajiškos pasaulėjautos aidas...
Visos baimės atlėgdavo pasiekus miestelį. Šv. Mišioms bažnyčioje būdavo uždegama daug žvakių. Priežodis sako: „Šviesu kaip per rarotas!“ Ir tas žvakes uždegdavo labai iškilmingai, o ypač septynias didžiąsias ant pagrindinio altoriaus. Prie altoriaus kunigas prieidavęs lydimas šešių vyrų. Tai du dvariškiai, bajoras, ūkininkas, amatininkas ir samdinys. Zakristijonas iš aliejinės lempelės uždegtą dagtį paduodavo kunigui. Šis uždegdavęs aukščiausiai stovinčią žvakę, papuoštą baltu kaspinu – ji skirta Švč. Mergelei Marijai. Šonines žvakes uždegdavo visi kiti vyrai paeiliui. Tada prabildavę vargonai ir prasidėdavusios rarotų pamaldos.
