Gruodžio 16 d. | Kalėda
Iki šiol visi vis dar aiškinasi, kas gi buvo tas šventasis, kurį vokiečių vaikai iki šiol sveikina vardo dieną, kviesdami: „Mikalojau brangus, ateik į mano namelius“. Jūs irgi jau turbūt esate kur nors skaitę, kaip buvo, pirmiausia, Europos Kalėdų seneliui paskolintas puošnus, ilgas, sodraus raudonio vyskupo apsiaustas, lazda ir mitrą primenanti trikampė kepurė. Po to į adventinį Kalėdų laukimo ir skubos švenčių link traukinį įšoko Santa Klausas (tarsi koks sceninis slapyvardis jam buvo pritaikyta to paties vardo naujoviškesnė forma), kuris, būdamas amerikietiškai judrus ir aktyvus, bevelijo prikirpti besipainiojančius tarp kojų ilguosius apsiausto skvernus iki striukės pavidalo. Bet ką čia vis apie kitus – o kurgi mūsiškis Lietuvos Kalėda?
Jis yra. Bet kur? Ir koks? Iki XIX a., regis, Kalėda atvažiuodavo lediniais važiais, vėjų botagais... Jo dovanos taipogi buvusios ypatingos – jaunumas, grožis, pasisekimas ir daugelis kitų, esamų, tačiau neapčiuopiamų dalykų, kurie teikia daugiau laimės ir džiaugsmo mūsų gyvenimams. XIX a. rankraščiuose jau esama paliudijimų, kad priėmęs žmogaus išvaizdą, pagal to meto madas apsisiautęs išvirkščiais (kad jokia bloga akis nenužiūrėtų) avikailių kailiniais, lydimas judrių jaunuolių palydos, kaip ir kiti advento bei kalėdinio meto apeigų atlikėjai, užeidavęs į tuos namus, kur žinojęs esąs laukiamas. Sveikindamas namiškius jis berdavo į visas keturias trobos kertes grūdų (įvairių sėklų mišinio, tokio, iš kurio būdavo sutaisoma ir Kūčia – švento vakaro seniausias apeiginis valgis). Vėliau, nesulaukdamos Kalėdos apsilankymo, dzūkų šeimos pačios sukūrė naują tradicijos raišką: nešdamas kūčios dubenį tėvas eidavo aplink namus, apsukęs ratą belsdavo į duris ir motinos paklaustas, kas esąs, atsiliepdavo: „prašosi dievulis su kūčele į jūsų gryčelę“. Tokiu būdu šeimos tėvas atlikdavo tarsi namų pašventinimą. Po to atsirado Kalėdų senelių, kuriuos iki šiol galima sutikti vaikų adventiniuose rytmečiuose, su jais nusifotografuoti prie viešųjų eglučių miestų ir kitų gyvenviečių aikštėse.
O ar teko matyti didįjį, garsųjį, tikrąjį, ypatingąjį Lietuvos Kalėdą? Didįjį todėl, kad iš tiesų yra labai augalotas – gerokai iškilęs tarp kitų senių, senelių, seneliokų. Garsųjį todėl, kad jis labai sodriai ir garsiai bosu kalba, o dainuoja taip, kad tarp operos solistų puikiai tiktų. Tikrąjį todėl, kad sutiktiems vaikams jis leidžia įsitikinti, kad jo barzda tikrų tikrutėlaitė. Ypatingąjį todėl, kad niekas kitas neturi tokių puošnių ir originalių aprėdų: jam kailinius ir kepurę siuvo visi Lietuvos žvėrys bei žvėreliai, dovanodami po savojo kailio mažą lopinėlį. Ar jau buvote sutikę Jį? Dar ne? Tikėkitės – jei ne šiemet, tai kitąmet nusipelnyti tokį pasimatymą.
