Gruodžio 19 d. | Kalėdų dovanos
Kada pradėta dovanoti kalėdines dovanas vaikams ir ne tik – būtų labai sunku atsakyti, nes ir pats dovanos suvokimas nevienareikšmiškas, išskyrus tai, kad dovana duodama, nesitikint atlygio, norint pradžiuginti artimą, brangų žmogų.
Tikriausiai dar negalėtume dovanų metu laikyti senovinių kalėdininkų, blukvilkių eisenų. Visgi jų oracijomis kreipiamasi į dievybes, aukštesniąsias jėgas, kad šios laimintų namus, gerus, dosnius šeimininkus: „Dieve, duok gerus metelius – pilnas stonias ristų žirgų, pilnus tvartus gyvulėlių jūsų gyvenime. Kad javai gerai derėtų, skrynioj drobės nepelėtų, panos ištekėtų...“ Tai tam tikra prasme yra dovanos (ir netgi labai vertingos), kurios materializuojasi pamažu, ištisus metus.
Kažin, ar šiuolaikinio žmogaus akimis dovana galėtume laikyti kaimynams ant kūčių stalo bitininko atneštą medaus indelį, turtingesnių kaimynų suruoštą kalėdinių vaišių lauknešėlį? Tačiau iš bet kurio adventinio turgaus, o ypač iš saldaturgio, parnešta riestainių virtinė, aukšliukas saldainių jau buvo tikra dovana. Ieva Simonaitytė savo autobiografinėje knygoje aprašo „margą tūtą“ – kalėdinių saldumynų dovanėlę vaikams. Labiausiai tikėtinas dalykas, jog kalėdinės dovanos artimiausiai susijusios su Kalėdų eglute ir pakartoja jos kelią per Europą link Lietuvos – per dvarus ir miestų butus, per mokyklas link kaimo sodybų.
Šiaip jau žmonių atsiminimuose iš XIX a. ir netgi XX a. pradžios žinoma, kad dovanos daugiausia būdavo dovanojamos šeimyninių švenčių – krikštynų, vestuvių ir panašiomis progomis. Tiesa, per advento vakarojimus merginos ir vaikinai, kurie jautė vieni kitiems simpatijas ir turėjo rimtesnių ketinimų sueiti į poras, irgi keisdavosi dovanomis. Dovanos atsirasdavo ir per Kaziuko turgus bei kitomis progomis, o kartais jų ir nelaukiant būdavo mėgstama pradžiuginti mylimus žmones.
