Gruodžio 20 d. | Prieššventinė ruoša
Belaukiant didžiųjų švenčių būtina namus sutvarkyti. Kaip tai daryta senajame kaime, liaudiškais papročiais besivadovaujant? Pirmas įspūdis apie namų šeimininkus – ar švaru troboje, ar asla neprišnerkšta. Apsišluoti – šeimos merginų ir šeimininkės rūpestis. Bet tas tvarkymasis taip pat turėjo savo nerašytas, taigi paprotines, taisykles.
Aslą šluodavo beržine, duonkepę krosnį – pušine, dar vadinta skujine, šluota. Jeigu sumaišytų ir, tarkime, pušine iššluotų pirkią, visokių bėdelių namams prisišauktų: vanagai viščiukus išnešios, šeškai vištas išpjaus, o darželio gėlės nežydės. Jeigu ta pačia šluota klojimo grendymą pašluotų – pelės javus kapos…
O kaipgi reikia šluoti? Mergina tai turi daryti tik pati viena – antraip vėjas stogą nuplėš, linai nederės, ar kurią iš šlavėjų vilkai užpuls… Pradėti nuo durų į aslos vidurį – „tada duona iš namų neišeis“. Bet merginos nepaisydavo tokio prisakymo ir atkakliai šluodavo durų link, kad greičiau ištekėtų. Jeigu palikinėtų trobos pakampėse šiukšlių, labai tikėtina, kad gaus tinginį vyrą, kuris iš to tingumo bus net barzda apaugęs, o būsimieji vaikeliai bėginės apsisnargliavę.
Pradėjus pirkią šluoti, sustoti nebegalima. Sušlavus šiukšles, jas laikyti kampe ilgėliau negerai – skolininkai pinigų negrąžins. Negalima leisti, kad kas kitas sąšlavas laukan išneštų. Sakydavo, kartu ir šlavėjos protą, atmintį išpils.
Griežtai drausta trobą šluoti po saulėlydžio: taip gaisrą namams galima prisišaukti, laimę ir darbų sėkmę iš namų iššluoti. Senieji drausdavo pirkią šluoti pirmadienį – tada ūkis nusigyventų. Negalima namų tvarkyti ir prieš kelionę. Nesvarbu, kad susiruošta tik į turgų ar malkų miškan. Reikia palaukti, jei kas iš namiškių dar nesugrįžęs, „kad kely kas blogo neatsitiktų“.
