Gruodžio 22 d. | Šventosios vakarienės valgiai

Šventiniai Kūčių valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Viskas turi būti kaip kadaise – juk norima pavaišinti ir protėvių vėleles. Ant stalo reikėdavo tik devynių patiekalų, tik vėlesniais laikais valgių skaičių žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų. 

Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai. Jie paprastai užpilami medaus „salde“. Senovėje buvo mėgiamas šustinis – tokios avižinės bandelės. Valgius aukštaičiai pašventindavo užtrupindami ant jų kalėdaičio. 

Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Įdomus patiekalas – „põliauka“ – ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba. Dzūkai verda pasninkiškas sriubas, kepa grikines „babkas“ ir papločius, vadinamus „lamancais“. 

Žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas yra „cibulynė“ – svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberta sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkės galvos; valgoma su karštomis bulvėmis. Prie cibulynės tinka ir „kiunkė“ – žirnių bei bulvių košė. 

Suvalkiečiai ant stalo pasitiekia virtų žirnių ir pupų. Vakarienė šiame krašte būdavo užbaigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo obuolį pusiau, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva.