Gruodžio 3 d. | Adventiniai prekymečiai
Gruodis yra ir šventinių turgų metas. Ko gausiai užaugo, ko per daug podėliuose – turgun. Ko pasigesi žiemą, ko dar trūksta šventiniam stalui – iš ten. Įdomių būta adventinių turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavę kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis.
Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Ar girdėtas toks posakis: „Užsimaukšlinęs muginę, pažinti negali“? Tai apie žieminį galvos apdangalą: muginė – pirktinė velta ar kailio kepurė. Žodžiu, šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. O iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Pelenais išdžiovintus šeškų kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms...
Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia...
Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti visa, ko dar reikia šventiniam stalui. Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos… Šios senosios šventinės prekybos tradicijos kai kur jau gaivinamos mūsų auksarankių tautodailininkų pastangomis.
