Gruodžio 4 d. | Šv. Barbora, Avelių diena
Mėnesio pradžioje dažnai pasninga, dirvą sukausto gruodas, naktys tada tampa šviesesnės. Tad ir į naktį per slenkstį iš namų žengti nebe taip baugu: mėnesiena blizga tūkstančiuose ledo kristaliukų.
Ši diena – Barboros vardadienis, todėl ir sakoma: „Šv. Barbora naktį pravaro“. Šventoji gyveno III a. Mažojoje Azijoje, buvo romėnų turtuolio dukra. Ji slapta apsikrikštijo ir davė skaistybės įžadus, už tai žiauruolio tėvo buvo atiduota kankinystei. Liaudiškasis religingumas ją laiko saugotoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties. Viduramžiais šv. Barborą savo globėja išsirinko kalnakasiai ir artileristai.
Tradiciniame kalendoriuje ši diena skirta avelių ir ožkų globai. Todėl moterims nevalia ką nors daryti su avies vilna: negalima austi vilnonių skarų, užtiesalų, vynioti siūlų, mesti vilnonių verpalų, megzti pirštinių ar megztinių. Tvirtai tikėta, kad šių draudimų nepaisant kalėdinio kirpimo vilnos būsią nedaug, o ir ta pati prasta – susivėlusi, šiurkšti. Ir žiemą avys dėl to nedaug ėriukų teatsivesiančios. O kalėdinis avių kirpimas apskritai laikytas geriausiu – žiemai avelės užsiaugina tankų ir šiltą povilnį.
Merginos darydavo burtus, kad pamatytų savo likimo skirtąjį. Tam šios dienos vakare reikia suvalgyti bandelę, iškeptą iš šaukšto miltų, šaukšto vandens, šaukšto druskos. Sūru! Būsimasis per sapną tikrai atneš vandens kaušelį troškuliui numalšinti.
Visuma papročių byloja, kad po šv. Barboros įvaizdžiu slepiasi senojo tikėjimo dievaitė, avių ir ožkų globėja. Tik tikrasis jos vardas išdilo iš tautos atminties. XVI a. istoriografiniai šaltiniai mini prieauglio mitinį globėją – Ėraitinį.
