Gruodžio 5 d. | Vilkų dienos
Niūrus žiemos pradžios metas vadintas vilkų dienomis. Per adventą matydavo vilkų gaujas, sakydavo, kad Vilkų vestuvės. Šaltis, sniegas ir alkis atgena vilkus arčiau žmonių namų.
Būta papročio prieš Kalėdų naktį pjauti kokią netikusią ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti, kad vasarą bandos nekliudytų. Pjaudavę už kaimo, kryžkelėje, kur subėga keli keliai. „Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt; jei neateisi, tai ir nesirodyk visai!” – tokia formule senu papročiu pilkis būdavo kviečiamas ir į Kūčių vakarienę. O paminėjus jo vardą už šventinio stalo, vasarą jis šunų neišpjaus.
Kviečiame klausyti ir kartu dainuoti advento-Kalėdų laikotarpio dainą „Kam tavo, vilkeli, akełės šviesios“.
Kam tavo, vilkeli, akełės šviesios, Kalėda?
Per karalių buvau, ksionškelas čitojau*, Kalėda.
Kam tavo, vilkeli, liežuvėlis ilgas, Kalėda?
Per karalių buvau, torielkelas* šluostiau, Kalėda.
Kam tavo, vilkeli, ausełės stacios, Kalėda?
Per karalių buvau, vis karaliaus klausiau, Kalėda.
Kam tavo, vilkeli, uodegėłė ilga, Kalėda?
Per karalių buvau, pakajelius* šlaviau, Kalėda.
Kam tavo, vilkeli, kojełės greitos, Kalėda?
Per karalių buvau, lakštelius* nešiojau, Kalėda.
* ksionškelas čitojau – knygeles skaičiau;
* torielkelas – lėkšteles;
* pakajelius – kambarėlius;
* lakštelius – laiškus.
