Gruodžio 9 d. | Žaidimas keimeriu
Jaunimas advente susirinkęs pavakaroti ir žaidimų pažaisdavo, ir ratelius eidavo; tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes. Nors ir čia išdaigoms progų susikurdavo.
Štai sutardavo „krimsti keimerį“. Tai lažybos, kuriose prisižadama ko nors nedaryti neperspėjus to, su kuriuo susilažinta. Keimerys yra kevalais suaugę du riešutai. Nedažna keimerį rasti riešutaujant; tai geros sėkmės ateičiai, laimės ženklas. Sakydavo: „Jei keimerį rasi, viengungiu neliksi“; „Kas kišenėj nešiojasi keimarinį riešutą, tam niekuomet neatsitiks pragaištis“.
Istorikas Simonas Daukantas rašo, kad keimerį suvalgydavo perpus jaunikis ir jaunoji per vestuves. Todėl tokį riešutą padovanoti merginai – užuomina piršlyboms. Dar buvo manoma, kad keimerys turėtojui pagerina atmintį. Tikriausiai iš tokio tikėjimo ir kilo minimos lažybos.
Dviese susitaria lošti iš kokio nors draudimo ir to, ką laimėjęs gaus – pinigėlį, daiktą ar skanėstą. Tada suvalgo abu po pusę keimerio kalbėdami: „Kremtu, kremtu keimerį, man duok, Dieve, atminti, tau užmiršti, nuo tavęs visus keimerius atimti“. Draudimų gali būti įvairių: lošiama „iš pašauktynių“, „iš prisėstynių“, „iš paduotynių“ ir kitaip. Jei „iš pašauktynių“, tai negalima atsiliepti, kai tas, su kuriuo keimerį krimtai, pašauks vardu. Atsakyti galima, tačiau tik ištarus: „Atsiliepiu, bet ne už keimerį“. Iš prisėstynių žaidžiant, lažybų partnerio akyse negalima atsisėsti, neištarus „Sėduos ne už keimerį“. Žodžiu, negalima užsimiršti, antraip tuoj apsijuoksi…
