Lapkričio 30 d. | Šv. Andriejus
Pasak kaimo senolių, žiema prasidėdavusi nuo šv. Andriejaus, lapkričio 30-osios. Šią dieną tradiciškai pradedama laukti saulės sugrįžtuvių. Šv. Andriejaus naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška – tikėta, kad merginos gali susapnuoti savo būsimą vyrą.
Pirmoji žiemos šventė su šv. Andriejaus varduvėmis sutapatinta į Lietuvą atėjus krikščionybei, tačiau šiai šventei būdingi senoviniai burtai dar ilgai išliko.
Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų. Šis šventasis buvo Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, pašauktas į mokinių būrį tada, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais.
Lietuvių liaudies buityje paskutinioji lapkričio diena nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais. Kadangi nuo šv. Andriejaus prasideda susilaikymo, arba advento, laikotarpis, tad ir Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su pradžia, virsmu.
Visoje Lietuvoje žinomas paprotys Šv. Andriejaus dienos išvakarėse – nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę ir pasimerkti ją ant palangės. Jeigu pražydės Kūčių rytmetį – svajonė ar troškimas išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo; mitinė logika reikalauja kitos, ne namų erdvės.
Valstiečiui amžinas rūpestis – ar ateinantys metai bus derlingi, kokie vyraus orai ir kaip seksis ūkio darbai. Spėdavo šitaip: jei per Šv. Andriejų jau yra sniego – išaugs geras vasarojus, ypač gausiai užderės ankštiniai – pupos, žirniai. Jei diena saulėta – kitąmet gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta, bet su perkūnijomis.
