Pa(ra)gauti folkloro: Visi

Kolektyvas, nuo seno žinomas kaip „visiukai“, susibūrė 1980 m. tuometiniame Vilniaus inžinieriniame statybos institute (VISI). Ansamblyje dainavo ne tik būsimieji architektai, inžinieriai, bet ir daug muzikų, istorikų bei kitokių specialybių jaunimo. Nuo pat gyvavimo pradžios „visiukai“ laužė ligtolinius etnografinio dainavimo, bendravimo bei sceninio įvaizdžio stereotipus ir padarė didelę įtaką visoje Lietuvoje besikuriantiems jaunimo folkloro kolektyvams.

Nors „visiukų“ repertuare esama ir senųjų kalendorinių dainų, sutartinių, taip pat dainų iš XIX a. Mažosios Lietuvos (Liudviko Rėzos, Christiano Bartscho) ir Antano bei Jono Juškų dainų rinkinių, ansambliečiai ypač mėgsta dainuoti pietų žemaičių dainas. Dauguma jų pačių ansambliečių užrašytos folkloro eskpedicijose, kurių pietų Žemaitijoje (Kelmės, Šilalės, Raseinių, Tauragės raj.) surengta net 20. Per daugelį metų dainavimas ansambliečiams tapo itin svarbia bendrystės forma. Vakaro metu skambės ir naujai išmoktos dainos, ir daugeliui folkloro mylėtojų gerai žinomas „visiukų“ Aukso fondo dainos.

Vakaro antrojoje dalyje, po dainų, seks muzikavimas ir tradiciniai šokiai. Ansamblio vadovas etnoinstrumentologas Evaldas Vyčinas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo restauruoti ir naudoti ansamblio koncertuose daugelį senųjų liaudies instrumentų: devyniastyges kankles, dūdmaišį, ožragį, bandūrėlį, ratukinę lyrą ir kt. Jau daugelį metų ansambliečiai groja tradicinės sudėties instrumentų kapela: smuikas, cimbolai, kanklės, barabonas, basetlė ir kt. Taip jie stengiasi ne tik parodyti muzikavimo senaisiais instrumentais savitumą ir grožį, bet ir pasipriešinti šiandien vis labiau įsigalinčiai tradicijai šokiams groti vien tik armonika.